Kvadratinė dausakalių žemė

"Žemė, dangus ir kosmosas mums yra vienis. Tad giliau pasikapsčius, kiekvieną mūsų darbą galima pavadinti malda", - sakė Aida ir Darius Viliai, Klaipėdos galerijoje pirmąkart pristatantys autorinių kalvystės darbų parodą "Lietuviškas jausmas".

Kaip tampama kalviais?

Aš prie žaizdro stoju kartais, daugiausia projektuoju, eskizuoju idėjas, o Darius jas įgyvendina. Bet mano eskizai nėra detalūs, palieku jam laisvės. Tas amatas yra arčiausiai žemės, plastiškiausia priemonė išreikšti jausmams. Mus labiausiai traukia archaiški dalykai, ir mes neatsisakom žemės spalvų, metalo rūdžių, lietuviškų motyvų. To, kas seniai žemėje sunykę, jau pamiršta, mums ir yra vertingiausia. Tad išėję iš Dailės akademijos, mes pasistengėme pamiršti viską, ko ten išmokė - apie stiklą, nerūdijantį plieną, estetiką.

Sakote, kad stengiatės atitrūkti nuo informacijos sąvartyno ir atsigręžti į savo prigimtį.

Atitolusi nuo natūralumo kultūra netenka dvasingumo. Atėjus į dažną parodą, iš tikrųjų pasijunti tik šokiruotas, daugiau nieko. Rodos, vien dėl to ir kuriama - kad priblokštų, o daugiau ten nieko nerandi - nei ką pasisemt, pagaliau nei jausmo, nei emocijos... Kažin ar ta šalta išrutuliota koncepcija ką paveikia ir vargu ar tie darbai yra įdomūs patiems kūrėjams. Nuslystama paviršiumi, žaidžiama laikinumu. Mes semiamės inspiracijų iš tautodailės ir gamtos. Net, regis, primityvioje liaudies dainoje gali atrasti slypint gelmes...

Kodėl visi jūsų darbai - kvadrate?

Kvadratas - geometrinė forma, simbolizuojanti paprastumą ir žemę, tai pamatinė pozicija, į kurią sutelpa visi kiti prasminiai elementai. Ir mūsų kalvės ženklas - keturi sukryžiuoti mėnuliai.

Kur dairotės autentikos?

Ji visai šalia. Praėjusią vasarą Vilkyčių apylinkėse išžvalgėme gal trisdešimt kapinaičių. Rasdavom į medį įaugusį kryžių, ir žavėjo ne tiek jo geometrinė forma, kiek tai, kad jis jau paveiktas laiko, rūdžių, aplankstytas, ir visa tai gilina jausmą. Kartais randi vienišą kryžių vidur miško, ir tik paskui pamatai, kad ten - kapinaičių liekanos. Taip atrandame simbolinį raštą, netradiciškai jungiame metalą su oda, akmeniu, medžiu, padengiame jį emaliu, arba į metalą įlydome žalvarį ar varį. Tiesiog nueini į kalvę, galvodamas, kas toj žemėj glūdi, kaip saulė motina ją maitina: štai šis darbas padarytas, metalą liejant tiesiai ant žemės grunto, o po to suteikiant jam šviesos žalvariuota. Tas žaidimas su ugnimi visada yra nenuspėjamas, pojūčiai - ekstremalūs.

Esate komercinio meno priešininkai. Tai iš ko duoną valgote?

Tokie darbai kaip parodoj, tiesiog išnyksta. Čia vienam prireikė kokios "smulkmenėlės", čia kitam... Išvarėme iš tėvelio tvarto vištas ir kiaules, ir įkurdinome kalvę, pasivadinome "dausakaliais". Didelės jėgos šiais laikais prie to kūjo nebereikia, reik tik žinot, į kurią vietą trenkti. Daug laiko skiriame pramoninei, funkcinei kalvystei. Tačiau žmogus iš mūsų rankų visada gaus vienetinį daiktą; niekad antrąkart nekaldiname tokio paties šviestuvo, turėklo ar laiptų. Reikia derintis prie interjero, užsakovo įnorių, ir tai labai išsekina, bet tuo pačiu eksperimentuodami atrandame naujų technologijų.

Dėl kokių idėjų dabar galvelė pasimaišius?

Esu užsidegęs dėl medžio skerspjūvio: jį atvėrus, kiek ten įvairiausių rievių raštų! Norėčiau tas rieves atkurti metale.

Judu sieja ne vien kūrybinės idėjos, bet ir meilė...

Atvažiavau aš iš kaimo mokytis į Balsio menų gimnaziją, ir nuo vienuoliktos klasės su Aida, ir akademijoj - vis esame kartu. Anuomet žavėjo dizainas, tapyba, apie metaladirbystę minties nebuvo. Tačiau kai nuvežė atlikti praktiką į Lino Leščiausko kalvę... Likome ten pusantrų metų. Dirbom, projektavom, darėm brėžinius; juk kalviui raumenų ir kūjį judint neužtenka, reikia tą idėją vizualizuot, nusipaišyt. Na, dabar jau mums neįmanomų dalykų kaip ir neliko, tik labai "riebaus" užsakovo dar nesulaukėm.

Parodoje matau ir reto įdomumo varpelių...

Kai mes buvome išvažiavę į Alpes, naktį po viešbučio langais visur vaikštinėjo karvės su varpeliais. Vokiečiai turistai keikė, stresavo, o mums tai buvo neišpasakytai graži muzika. Ir dar ten, Alpėse, pradėjome kaldinti varpelius, tiesa, gal įliejome į juos truputį lietuviško jausmo.

Ką dar tikitės nuveikti?

Su mokinukais Vilkyčių trobas puošiame stogastulpiais. Nesikišame į jų kūrybinius ieškojimus, bet mokome, kad padarytų darbą kaip tikri kalviai. Yra svajonė kai kurias senąsias kapinaites pažymėt, gal kokį paminkliuką, koplytstulpį pastatyt. Manome, to įkvėpimo dirbt prie žaizdro visam gyvenimui užteks.

Ivona ŽIEMYTĖ