Lietuvininkų vestuvės - ir šelmiškos, ir pagarbios
Lietuvininkų vestuvės - ir šelmiškos, ir pagarbios

Kam reikalinga juodoji karūnėlė, kas yra "žiuponė" ir kokios dainos senovėje skambėdavo per mergvakarius, miestelėnai galės sužinoti gegužės 14 d. 18 val. Koncertų salėje. Nemokamas teatralizuotas koncertas "Lietuvininkų vestuvės", šį savaitgalį pristatomas Vilniuje bei Kaune, yra skirtas Klaipėdos etnokultūros centro folkloro kolektyvo "Alka" veiklos 30-mečiui ir Klaipėdos valstybinės kolegijos folkloro teatro "Aitvaras" 15-os metų sukakčiai paminėti.

"Teatralizuota programa pristatysime lietuvininkų vestuvių papročius ir apeigas, kurias rekonstravome pagal XIX amžiaus istorijos šaltinius, etnografinę medžiagą bei tautosaką.

Tikimės, jog scenoje atgijusios senosios lietuvininkų vestuvių tradicijos dar daugiau žmonių paskatins domėtis savo krašto vestuviniais papročiais ir juos pritaikyti šiuolaikėse vestuvėse", - sakė programos scenarijaus autorius ir režisierius, folkloro teatro "Aitvaras" vadovas Jonas Kavaliauskas, kartu su Rita Šukiene vadovaujantis ir folkloro ansambliui "Alka".

Pamatysime, kaip atrodo saviti Mažojoje Lietuvoje žinomi vestuvių personažai: piršlienė - "kalės liežuvis", piršlys, vadintas ponu, svočia - "žiuponė", iškalba pasižymėję kviesliai ir kvieslės. Išgirsime apeigines dainas, instrumentinę muziką, oracijas, originalius vestuvininkų dialogus bei apeiginius veiksmus lydėjusias žodines formules...

Apeigos - svarbiau už asmeniškumus

XIX amžiuje Mažojoje Lietuvoje dar buvo išlikę itin archajiškų, Lietuvoje nebeaptinkamų vestuvių papročių: žvakių deginimas ant nuotakos vainiko, marčios gaubtuvių ceremonija, marčios garbės šokis, gėrimas "Marčios ašaros", marčios pietūs...

Plačiai paplitęs buvo apeiginis pakvietimas į vestuves. Kvieslys jojo ant arklio, linksmindamas šmaikščiomis oracijomis ir dainomis. Žvejų kaimuose svečius sukviesdavo kvieslės - mergaitės su baltomis skepetėlėmis rankose ir vainikais ant galvų. Šitoks apeiginis kvietimas buvo svarbesnis už asmenišką jaunųjų ar jų tėvų prašymą atvykti.

Pokalbininkai sakė, kad lietuvininkai apie piršlienę sakydavo: "Ta pirmučiau vinčiavojo, nekaip kunigs." Jaunoji, vadinama marti, turėdavo svočią - "žiuponę" ir keletą pamergių - draugelių. Jaunikis gi turėjo draugelių ("tavoriščių") ir piršlį - "poną". Martvežiai, arba marčios globėjai, privalėjo saugiai nuvežti nuotaką į jaunikio namus.

Juodoji nuotakos karūna

Žiūrovus turėtų apstulbinti žinomos kostiumų dailininkės Elenos Matulionienės sukurti drabužiai. Įspūdinga lietuvininkės nuotakos galvos puošmena - tik Mažojoje Lietuvoje nešiota juodo aksomo karūnėlė. Saviti jaunųjų palydos atributai - tai stuomenys (vyro ūgio ilgio linų drobės atraižos), rankšluosčiai, kuriais pagal to meto tradiciją buvo susijuosiama.

Nuotakos juodo aksomo karūnėlė su rūtų vainiku yra žinoma nuo XVII amžiaus. Anot Eduardo Gizevijaus, XIX a. Mažosios Lietuvos tyrinėtojo, Rusnės apylinkės nuotakos puošėsi juodo fetro arba aksomo antmovu nelyginant skrybėlė be dugno ir be brylių. Lietuvininkų folkloras tokį galvos apdangalą vadino "juoduoju vainikėliu".

Marčios kampą įrengdavo jaunųjų vietoje prie stalo, papuošto eglišakiais, ją E. Gizevijus tilžiškių lietuvininkų "Parvedliavimo aprašyme" vadina žaliąja pilimi.

Tik Mažojoje Lietuvoje gyvavo tradicija drožti vestuvinį sietyną, papuoštą žuvytėmis ir paukšteliais. Tokį sietyną vestuvėms skolinosi visas kaimas. Medinį sietyną renginiui sukūrė tautodailininkas Stanislovas Jonikas.

[CITATA]

Užgėrimas - teisėtumo ženklas

Svarbi buvo vestuvinio užgėrimo prasmė. Viešas vienas kito užgėrimas pagal senąją paprotinę teisę buvo veiksmas, patvirtinantis santuokos teisėtumą.

Antai Stalupėnų apskrityje XIX a. viduryje šioms apeigoms vadovavo svočia. Jaunikis turėdavo išgerti merginos taurelę, o ši - jaunikio. Archajiškiausios taurelės iš rago - raginėlės.

Duona ir druska vestuvių apeigose naudota kaip magiška priemonė, nulemianti įvairių gėrybių gausą. Tai buvo ir priėmimo į naują bendruomenę ženklas.

Rusniškiai išlaikė senąsias marčios sutiktuvių apeigas. Jie duonos kepalą ir druskinę marčios sutikimui padėdavo marčios kampe. Ruigių kaime išliko apeiginės vandens paukščių pavidalo druskinės.

Lietuvininkų vestuvėse vyro namuose marčią pasitikdavo ne abu jaunikio tėvai, o tik jo motina, sveikinusi su alaus kupka. Marčios motina savo namuose taip pat sveikino žentą.

[BANERIS]

Vestuvinio valso pirmtakas

Ana Mažeiva, žvejo dukra iš Karklės kaimo, garsi liaudies dainininkė, pasakojo, kad pirmą vakarą prie stalo buvo giedama giesmė ir marčiai nuimamas vainikas.

Tada į jį įstatydavo žvakides, kurias uždegdavo nuotakos sesuo arba brolis. Dar anksčiau šią priedermę atlikdavo motina, ir vienoje A. Mažeivos vestuvinėje dainoje sakoma: "Uždegi mamuži tris žvakelis." Lydint nuotaką į klėtį, vainikėlį su degančiomis žvakėmis įduodavo į rankas, eidami visi dainuodavo: "Oi, vainiki, vainikėli."

Etnografinę medžiagą, pagal kurią rekonstruota ši apeiga, saugoma Klaipėdos universiteto Baltų kalbotyros ir etnologijos katedros folkloro laboratorijoje.

Koncerte skambės viena gražiausių mergvakario dainų - garsioji "Aš atsisakiau savo močiutei". Šią vestuvinę dainą Pilypas Ruigys įdėjo į 1747 m. vokiečių kalba išėjusį Lietuvių kalbos kilmės būdo ir savybių tyrinėjimą - istorinę studiją apie lietuvių kalbą, jos kilmę ir pobūdį. Ši daina sužavėjo Johaną Volfgangą Gėtę, kuris ją panaudojo 1782 metais pasirodžiusioje dramoje "Žvejė".

Šiuolaikinėse vestuvėse svarbus momentas - jaunavedžių šokis, o lietuvininkų vestuvėse XIX a. šoktas marčios garbės šokis. Visi vestuvininkai susirinkę kieme sustodavo ratu. Pašokusi su jaunikiu nuotaka šokdavo su visais vyrais iš eilės. Jai pašokus su dieveriu ar kitu artimiausiu vyro giminaičiu, vykdavo gaubtuvių scena. Ši koncertui atkurta pagal O. Glagau istorinę medžiagą.

Marčios atsisveikinimą su jaunyste ir artimaisiais ir priėmimą į vyro giminę įprasmino dar keletas senovinių apeigų, pristatomų folkloro programoje: tai marčios pavedimas jaunikiui, dovanos vyro giminėms, "marčios ašarų" gėrimas, supiltas į indą, apipintą slenktene ir sklidiną pripiltą degtinės, razinų ir medaus. O tada laukdavo ir nūdien įprasti iškilmingi pietūs.

Sidebar placeholder