Nors garsiam danų rašytojui Hansui Christianui Andersenui prilipusi pasakininko etiketė, pasakos tesudaro trečdalį jo kūrybos, sako Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių literatūros katedros docentė Asta Gustaitienė. „H. Ch. Andersenas norėjo išgarsėti romanais ir smulkiąja proza, pasakas jis pradėjo rašyti dėl pinigų. Tuo laiku tai buvo labai populiarus ir pelningas žanras – jų labai reikėjo prabangiuose namuose dirbančioms guvernantėms“, – pasakoja literatūrologė.
Anot A. Gustaitienės, nors H. Ch. Andersenas lig šiol laikomas keistuoliu, būtent jo keistumas ir lėmė jautrų požiūrį į pasaulį, leidusį sukurti tokias pasakas, kurių terapinį poveikį pripažįsta ir psichologai: „Didžiausias terapinis poveikis yra folklorinių pasakų, nes jose per daugelį metų nugludintos pačios svarbiausios temos, labiausiai žmones kamavę klausimai, problemos. Tačiau H. Ch. Andersenas, kaip literatūrinės pasakos kūrėjas, yra vienas iš nedaugelio, kurio pasakos taip pat turi stiprų terapinį poveikį ir padeda žmogui užaugti.“
– Kuo ypatinga Hanso Christiano Anderseno kūryba?
– Pasakos yra skirstomos pagal tris laikotarpius. Pirmojo laikotarpio H. Ch. Anderseno pasakos yra rašytos specialiai vaikams. Antrojo – tiek vaikams, tiek suaugusiesiems. O vėlyvojo laikotarpio pasakos labiausiai skiriamos suaugusiems žmonėms. Jei tas pasakas reikėtų apibūdinti vienu žodžiu, nebūtų labai lengva, bet kiekvieną kartą, kai skaitau, suprantu, kokios jos universalios. Kiekvienoje pasakoje, be danų kultūros atspindžių, užfiksuoti fundamentalūs žmogiškosios patirties dalykai, svarbūs ir suaugusiajam, ir vaikui. Atrodo, kad H. Ch. Andersenas ir šiandien galėtų tą patį pakartoti ir tie dalykai nebūtų pasenę.
Kitas aspektas – begalinis troškimas paaiškinti blogio prigimtį: kodėl vis dėlto tas blogis yra išsikerojęs žmogaus sieloje, kur blogio šaknys ir didžiausios priežastys. Dar daugiau – H. Ch. Andersenas dažnai griebiasi teologinės teodicėjos temos – bandymo išteisinti Dievą dėl blogio (jei Dievas geras ir myli žmones, kodėl vis dėlto blogis egzistuoja). Pasakose dažnai parodoma, kad net blogiausi įvykę dalykai žmonėms buvo geriausia išeitis. Mano galva, H. Ch. Anderseno pasakos turi būti skaitomos ir skaitomos iš naujo.
– H. Ch. Andersenas daugeliui geriausiai žinomas kaip pasakų kūrėjas. Bet jis sukūrė ir romanų, ir dramų, ir esė. Kokia ši jo kūrybos dalis?
– Nors H. Ch. Andersenui yra prilipusi pasakininko etiketę, iš tiesų yra parašęs 156 smulkiuosius prozos kūrinius, dar 33 smulkučiai kūrinėliai sudaro paveikslų knygą be paveikslų. Taigi mažiau nei trečdalis kūrinių atitiktų tradicinį pasakos supratimą. Visi kiti – ir pasakėčios, ir vaizdeliai, ir kiti žanrai. Danų tyrinėtojai sako, kad nors H. Ch. Andersenas yra parašęs daugiau kaip 40 įvairaus pobūdžio dramų, o kai kurios iš jų buvo labai populiarios ir statomos Karališkajame teatre, šiuo metu jos, kaip ir šeši romanai, primirštos.
H. Ch. Andersenas norėjo išgarsėti romanais ir smulkiąja proza, pasakas jis pradėjo rašyti dėl pinigų. Tuo laiku pasakos buvo labai populiarus ir pelningas žanras – jų labai reikėjo prabangiuose namuose dirbančioms guvernantėms. Taigi H. Ch. Andersenas ryžosi rašyti tuos smulkiuosius kūrinius, kurių net nelaikė svarbia savo kūrybos dalimi, tik dėl praktinių priežasčių.
Minėti šeši H. Ch. Anderseno romanai tuo laiku buvo labai populiarūs, dabar jie skaitomi Danijoje, bet nėra dažnai verčiami į kitas kalbas. Esu juos skaičiusi anglų kalba, bandžiau ir danų kalba, kai kurie tuo metu man patiko, bet nemanyčiau, kad jie – ta kūrybos dalis, kuri pirmiausia turėtų būti verčiama į lietuvių kalbą. Tačiau H. Ch. Anderseno eilėraščiai nepaprastai gražūs. Labai daug tų eilėraščių Danijoje yra virtę net liaudies dainomis. Taip pat jis yra sukūręs ir neoficialų Danijos himną.
– O kiek H. Ch. Anderseno kūryboje yra jo biografijos motyvų?
– Turbūt geriausiai tai atsiskleidžia jo laiškuose, ypač dienoraščiuose, nes jis visą gyvenimą labai detaliai analizavo kiekvieną savo krustelėjimą, aprašė kiekvieną savo skausmą. O jei galvotume apie grožinę kūrybą, turbūt eilėraščiai yra vieni tų, kur yra daugiausia atskleidžiama ir skausmo, ir kitokios dvasinės patirties.
– Koks žmogus buvo H. Ch. Andersenas? Dažnai įsivaizduojama, kad jis buvo keistuolis.
– Jis ir buvo keistuolis, kitaip turbūt ir nebūtų buvęs toks jautrus pasauliui, sau, savo dvasinėms patirtims ir turbūt niekados nebūtų tiek visko sukūręs. Įžymus vaikų psichologas Bruno Bettelheimas yra kalbėjęs apie terapinį pasakų poveikį. Pasak jo, didžiausias terapinis poveikis yra folklorinių pasakų, nes jose per daugelį metų nugludintos pačios svarbiausios temos, labiausiai žmones kamavę klausimai, problemos. Tačiau, jo manymu, H. Ch. Andersenas, kaip literatūrinės pasakos kūrėjas, yra vienas iš nedaugelio, kurio pasakos taip pat turi stiprų terapinį poveikį ir padeda žmogui užaugti.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą