Lygiadienis: šventė, atgimusi kartu su Nepriklausomybe

Viltis ir susikaupimas

Pasak etnologės G. Kadžytės, nors mes šiandien metuose skiriame keturis metų laikus, mūsų protėviams svarbiausia buvo atskirti du - šiltąjį ir šaltąjį periodus. Sentėviams, kurie neturėjo tokių šiuolaikinių patogumų kaip elektra ar centrinis šildymas, kai šaltuoju metų laiku neturėdami gero apavo, šiltesnio drabužio turėdavo tūnoti pirkiose, buvo labai svarbu atskirti du pagrindinius - žiemos ir vasaros periodus, kuriuos žymi du astrologiniai lygiadieniai - pavasario ir rudens. Pavasario lygiadienis atnešdavo viltį, nes žadėjo daugiau saulės ir šilumos, gamtos atgimimą, o rudens - brandesnis, kviečiantis susikaupti, pagalvoti, kaip išgyvensime tamsųjį metą iki pavasario lygiadienio. Senesniais laikais, kai nebuvo tikslių laiko skaičiavimo prietaisų, dienos ir nakties trukmė buvo geriausias orientyras. Tad pastebėję ilgėjančią dieną ir trumpėjančią naktį, žmonės džiaugėsi ir tai švęsdavo. Etnologė pabrėžia, kad lygiadienio šventė neturėtų būti laikoma agrarinės kultūros palikimu, nes senovės tradicijos retai kildavo iš kaimiškos kultūros. Lygiadienio šventės tradicijos, kaip ir daugelio kitų švenčių, labiausiai tikėtina, kad kilo iš miesto kultūros. Tačiau kaimo žmonės, kuriems lygiadienis reiškė ne tik vasaros ar žiemos metą, bet ir buvo svarbus žemės darbų pradžios ir pabaigos žymėjimo taškas, šios šventės tradiciją išlaikė ilgiau. G.Kadžytės nuomone, pavasario ir rudens lygiadieniai savo esme derinasi prie kitų to laikotarpio švenčių. Šv. Velykų laikas, kuris apima septynias savaites nuo Užgavėnių iki Velykų ir septynias savaites po jų, iki Sekminių, glaudžiai siejasi su pavasario lygiadieniu. O rudens lygiadienį galima derinti su Vėlinių švente.

Atgaivinta tradicija

Susidomėjimas lygiadienio švente, jos tradicijomis glaudžiai susijęs su Lietuvos valstybės Nepriklausomybės atkūrimu. Atgavus laisvę, iš didelės valstybės dalies tapus nedidele valstybe, imta žvalgytis, domėtis, kuo esame svarbūs ar įdomūs. Tad pirmąjį dešimtmetį po Nepriklausomybės atkūrimo kilęs didžiulis susidomėjimas etnine lietuvių kultūra, skatino atgaivinti užmirštas baltiškąsias tradicijas. Etnologė tikina, kad XX amžiaus žmonės, kuriuos vadiname senoliais, šios šventės ritualų neatsiminė, tačiau žinojo, kad tokios šventės būta.

Vienas pirmųjų lygiadienio šventės tradicijas gaivinti ėmėsi Vilniaus etninės kultūros centras. Jis pabandė Vilniuje - Lietuvos sostapilėje, kunigaikščių ir karalių mieste, kur visada kūrėsi tradicijos, vėliau pasklisdavusios visoje valstybėje, sukurti naujus lygiadienių minėjimo ritualus. Buvo mąstoma, kas anksčiau žmonėms galėjo būti svarbu, ir remiantis tuo buvo sukurtos, pasak G. Kadžytės, mums galbūt ne tiek gyvybiškai svarbios, tačiau vizualiai estetiškai patraukios tradicijos.

Nauji ritualai

Etnologė pasakojo, kad pavasario lygiadienio šventei buvo sukurtas nedidelis ritualas. Per žiemą išsaugota ugnis buvo keliama iš Žemutinės pilies požemių ant Gedimino kalno ir sujungiama su dangumi. O per rudens lygiadienį nuo Gedimino kalno viršūnės parnešama saugoti į požemius.

Pavasario lygiadieniui skirti renginiai prasideda Šventaragio slėnyje - nuo Lietuvos taikomosios dailės muziejaus iki Katedros aikštės bei Neries krantinėje prie Karaliaus Mindaugo tilto rengiama ugnies ir muzikos kompozicija, kurioje dalyvauti kviečiami visi vilniečiai ir miesto svečiai. Šventaragio slėnyje sukuriama ugnis, kuri žibintuose kabinama į medelius, taip simboliškai ją keliant aukštyn. Rudens lygiadienį ji bus „nukeliama” į Neries šlaitą, arčiau vandens, kuriuo praplaukia ugnies skulptūros. Šie renginiai susilaukia nemažai visuomenės dėmesio. Iki vidurnakčio, o kartais ir ilgiau miesto centre degančios ugnys sutraukia nemažai žmonių besidominčių šventės tradicijomis. Ugnies šviesa, dainos patraukia ir pro šalį keliaujančių žmonių dėmesį. Tačiau G. Kadžytės nuomone, svarbiausia ne tai, ar daug žmonių renginys sutraukia, o tai, kad susirinkusieji suprastų šios šventės prasmę, pasigrožėtų apeigomis. Nors ir atgaivinus minėjimo tradiciją, pavasario ir rudens lygiadieniai netapo svarbiausiomis metų šventėmis kaip Velykos, Kupolės, Vėlinės ar Kalėdos - kertinės mūsų metų šventės. Etnologė teigia, kad to ir negalima tikėtis, nes šiuolaikinis pasaulis yra visai kitoks negu buvo senųjų genčių, tad natūralu, kad ir švenčių svarba skiriasi.

Švenčia daugelis

Lygiadienio svarba, jo minėjimas būdingas ne tik baltiškajam arealui. Neabejojama, kad šis laikas svarbus visoms tautoms, kurios turi išskirtus gamtos atgimimo ir „mirties” periodus. Natūralu, kad panašiomis gamtinėmis sąlygomis gyvenantys žmonės turi ir panašias šventes. Juos vienija ne tik panašus maistas, apranga, bet ir bendras „dangaus kalendorius”, kuris lemia svarbius gamtos ciklus. Pasak etnologės, negalima tikėtis, kad tautos, gyvenančios ten, kur pusę metų tvyro naktis, o kitą pusę - diena, taip pat prie pusiaujo gyvenančios tautos, kur vyrauja tik šilti orai, lygiadienių minėjimui teiktų panašią reikšmę, kurią šiam laikui teikė mūsų protėviai.

Tačiau šiandien pavasario lygiadienis švenčiamas visame pasaulyje kartu su Tarptautine Žemės diena (kovo 20 d.). Pasak G. Kadžytės, tai - tapačios šventės, skirtos tai pačiai Žemei ir jos vaikams, tad jų nereikėtų atskirti. Juk abi šios gražios šventės skatina džiaugtis sugrįžusiu pavasariu.