"Man kiekvienas žodis yra su kvapu"

"Visą laiką reikia kovot už teisybę, šviesą ir pažangą. Už dangų, o ne už pragarą, nes tamsos tarnai visada pralaimi. O mano devizas: "Žinoti, tikėti, abejoti", - sako 80-metį šią savaitę paminėjęs, Klaipėdoje gyvenantis, rašytojas Kostas Kaukas.

"Kas manyje yra gero, man suteikė gimdytojai ir gamta", - sakė rašytojas I. Simonaitytės bibliotekoje surengtame jubiliejiniame vakare, prisiminęs gimtąjį Dzūkijos kaimą, kur pro trobos langus matėsi dvi upės, sode dūzgė bitės ir švilpavo volungės.

Renginyje buvo pristatyta naujausia K. Kauko impresijų knygą "Pragaro šiokiadieniai ir šventės" bei literatūrologo, doc. Aleksandro Žalio išleista monografija apie rašytoją "Po laiminga żvaigžde".

Plačios Kaukų giminės nariai, jo bendramoksliai ir kūrybos gerbėjai klausėsi Dramos teatro aktorių N. Sabulytės ir A. Šimanskio skaitomų knygų ištraukų. Na, o mums rašytojas sutiko duoti interviu kitą rytą po renginio.

Sakėte būsiąs gyvas nuo 6-os valandos ryto. Nejaugi kasdien taip anksti pakirstate?

Amžinai. Neseniai dar, kai pradėdavau kokį stambų darbą, keldavausi ketvirtą. Nelabai tikiu "vieversiais" ir "pelėdomis", bet tas įprotis nuo studijų laikų, kai dirbdavau iki vėlaus vakaro redakcijose, o po to vakarieniaudavau restoranuose. Supratau, kad vakarais, kai esi išvargęs, laikas eina niekais, jau net skaityt nebegali, tad darbuojuosi nuo ryto.

Atrodote jaunatviškai; kas padėjo išlikti vyrišku? Hemingvejui - karas, safari, žūklė...

Matai, kaip yra: vyras privalo būti vyriškas, nes kokią prigimtį Dievulis davė, taip turi būti. Aš smerkiu susmukusius. Aš labai daug medžiodavau, žvejodavau, tik sekmadienį turėdavau laisvą. Ir galvoju, kad mano prigimtis - pati gamta, prigimtis to reikalavo, ir dilema, ką veikti - sėst prie stalo ar važiuot į medžioklę, nekildavo.

Aš buvau stendinio ir kulkinio šaudymo čempionas, jeigu šaunu - tai ir nuskinu žvėrį. Pasidarydavau žvėrienos konservų visai vasarai. Mano tėvas pats visada kepdavo žąsis, žvėrieną pats troškino, ir aš to išmokau. Ir dabar pas mane viešintys giminės geria ne pirktinį alų, o mano raugtą duonos girą.

Ką laikytumėt aštriausiu savo gyvenimo siužetu?

Kaip nėra geriausio sportininko, taip nėra geriausio rašytojo. Aš turėjau bent dešimt aštriausių, sukrečiamų siužetų, vieno jokiu būdu neišskirčiau.

Anais laikais kūryboje naudodavau potekstes, ir jos buvo aštrios! Kaip štai knygoje "Tas ar ne tas", kur aprašiau žmonių persekiojimą, kai saugumas spręsdavo: tas ar ne tas blogas. Cenzūra neprikibo, nes turėjau gerą biografiją, ji mane gelbėjo: karo dalyvis, komunistų partijos narys nuo 18-os metų. Kaip prie tokio prikibsi?

Šiais laikais potekstę naudoja Mikelinskas, Lankauskas, bet kitų rašytojų kūryboje ji išnyko, nes viskas sakoma atvirais žodžiais.

Jus išgarsino satyros. Kodėl šiuo metu jos ir feljetono žanras mirė?

Stebiuosi dėl to. Aš prieš septynerius metus išleidau satyros rinkinį "Užu stalo - gaidys". Tai labai aštri mūsų dienų išpuikusių "gaidžių" kritika. Apie ją kultūros leidiniai nė žodžio nepasakė. Dabar aš apie bjaurią literatūrą išleidau tris satyros knygas, į jas irgi atsiliepė tik kolegos, draugai.

Ar keiksmažodžiai yra didžiausia dabartinės literatūros blogybė?

Man kiekvienas žodis yra su kvapu. Jeigu į puodą įkrisdavo musė, mano motina ne ją iš puodo išmesdavo, bet visą viralą išpildavo kiaulėms. Būdavo, prie stalo kas pasako bjaurų žodį, motina griebiasi už burnos ir bėga laukan. Jeigu skaitydamas aptinku žodį "š...", noris vemt. Turi būt tik šventi, gražūs žodžiai, kelti žmogų aukštyn, o ne smukdyti. Smarvės neturi būt, gilūs geri charakteriai sukuriami ne iš mėšlo, reikia išmėžt Augėjaus arklides. Pajutau, kad po mano satyrų literatai išvadas daro.

Regis, rašytojai nustojo būti pasaulio bamba, nes žurnalistai turi didesnę auditoriją. Kam pirmenybę teikiate jūs - literatūrai ar publicistikai?

Matai, čia labai sudėtingas reikalas. Dabar didesnį vaidmenį vaidina žiniasklaida, bet vengiu klausyti žinių, nors visada jų alkau, nes dažniausiai pranešama, į kurią kūno vietą kiek kartų peiliu dūrė, papjovė, pasmaugė.

Kiek Lietuvoje yra mokslo tyrimų institutų? Sovietiniais laikais jų buvo penkiolika, ir Mokslų akademijos mokslininkų darbai buvo labai reikšmingi Lietuvai. Dabar lyg jų nebūtų. Pernai Lietuvos spaudoj mėnesį rašė apie vilnietį profesorių, kuris padarė nedidelę avariją. Arba mokslininkė parašo galingą disertaciją, żiniasklaidai neįdomu, jeigu ji savo vaikų nepasmaugė. Išeitų, tamsa żmonėms šviečia.

Rašytojo gyvenime itin svarbios yra moterys. Tai jos - savotiški pigmalionai...

Moteris ir mane pagimdė. Dramatiška, kad tuokiasi jauni žmonės, kitaip ir būt negali, ir jie padaro daug klaidų. Renkasi merginą, kuri geriau prisiglaudžia. Šia prasme aš irgi jaunystėje esu pakliuvęs į bėdą.

Aš nenoriu būti globojamas, nes mamytė reikalinga kūdikiui, mano żmona yra bendradarbė, mes vienas kitą džiuginame savo darbais. Turime atskirus darbo kambarius. Ji, žinoma, kalbininkė, analizuoja kalbos istoriją, bet mus jungia daugybė dalykų. Moteriai svarbiausia - moteriškumas, bet jis neatskiriamas nuo proto, išminties, ir moteris turi būti naudingas "sutvėrimas", o ne pamaiva, kokias matome filmuose.

Didžiuojatės, kad jūsų kūryba įtraukta į chrestomatijas, vadovėlius? Juk priverstinės literatūros vaikai ima nekęsti.

Nei didžiuojuosi, nei žiūrinėju vadovėlius, kur mano tekstas yra. Džiaugiuosi, kad kartą per mėnesį mane kviečia mokyklos, kultūros namai, malonu bendraut su žmonėmis, išreikšt savo mintis, išklausyt jų nuomonę, save patikrint. Aš darau, ką privalau, nesistengdamas niekam įtikti. Ir mano knygas apie narkomaniją inscenizuoja mokyklos dramos būreliai.

Vakaro metu skambėjo pikantiškų replikų apie jūsų pavardę; ar to mitologinio padaro savybės suteikė šarmo jūsų charakteriui?

Nemanau. Vaikystėje pavardė Kaukas man šiurkštoka atrodė, bet paskui sužinojau įdomybių apie savo gimines: senelio brolis buvo žinomas gydytojas, kultūros veikėjas, patekęs į enciklopedijas, o tėvo pusbrolis, mano krikšto tėvas buvo įžymus prieškario radijo specialistas, darė motociklus, variklius.

Šarmo man ne mitologinė būtybė davė: motina buvo žolininkė, gydė žmones medum ir žolėm. Giminės żmonėmis didžiuodavaus, ne pavarde.

Jūs ir šiandie esate energijos vulkanas; kokios idėjos miegot neduoda?

Miegu labai kietai. Sakot, vulkanas; tai kur dingsi? Dabar išleidau knygą, skirtą Sąjūdžio dvidešimtmečiui: už ką kovojom, prieš ką. Antra knyga bus kelių autorių, tarkim, ir D. Varkalio rašoma - apie tai, ką iškovojome. Ten bus satyros apie dabartį, ir rauda prie grožinės literatūros kapo.

Beje, tarėmės knygą parengt Sąjūdžio jubiliejui, tai žinai, kokia buvo nuomonė? Paskelbt konkursą, ir kuri leidykla jį laimės, ta ir leis knygą. O jeigu laimės antilietuviška Burokevičiaus leidykla? Tai tą pirmąją knygą išleidau savo lėšomis.

Rašytojas Juozas Aputis sakė, kad Klaipėda - Dievo paženklintas miestas. Apie jos žmones pats daug rašėte; žavi jau vien faktas, kad daugelis mūsų, poeto žodžiais, "mylime ne nuo kranto".

Visa žmonija yra Dievo paženklinta, nemanau, kad žydų tauta - išrinktoji. Visos tautos išrinktos, bet jose atsiranda daugiau ar mažiau kilnesnių atstovų. Įdomu, kad toks Varkalis, berniūkštis nuo Telšių, atvažiavo čia ir tą kraštą pamilo, jūras išmaišė. Aš Klaipėdos kraštą pirmąkart išvydau 1945 metais, ir jį pamilau. Buvo labai keista, kad Žalgirių pelkėje gyvenantis žmogus, parsivedęs pačią nuo Žemaitijos kalvelių, nė už ką nesutiko išsidangint iš potvynių apsemiamos savo trobos, iš savo gražiausios gimtos pelkės.

Man mano gimtinė daug kartų gražesnė, bet Klaipėdos krašto žmonės daug daugiau iškentėję, negu kiti. Todėl jie man labai artimi, stengiuosi juos pavaizduoti. Tie lietuvininkai, kuriuos per tris knygas aprašiau, pakėlė galvas, pasijuto visateisiais, nes iki šiol daugelis juos laikė vokiečiais.

Ivona ŽIEMYTĖ