"Tiesa, akto arba meilės tema mūsų fotografijoje rimtai gali pretenduoti į europinį lygį. Bėda ta, kad tai, kas anksčiau buvo laikoma pornografija, nuoga anatomija, buvo tarsi vaizdelis ant ginekologo kėdės, šiandien vadinama menu", - sakė fotografijos istorikas, fotomenininkas Stanislovas Žvirgždas.
Anot jo, pornografija prasidėjo nuo pat fotoaparato išradimo, tačiau pirmosios erotinės fotografijos Lietuvoje pasirodė tik XX a. pradžioje, Vilniaus Daukšos ateljė Šv. Jono gatvėje: yra atsiminimų, tačiau nuotraukos neišlikusios, matyt, ateljė veikė nelegaliai. Pirmąsias aktų fotografijas atgavus nepriklausomybę, 1931- 1932 m., padarė Balys Gruodis, ir jose vaizduojamos baltaodės kaimo mergelės (soliariumų dar nebuvo) prie tvenkinio, meldų: ant kelių užmestas rankšluostis, kad nesimatytų, ko nereikia, krūtys atidengtos. Jau būta ir keletas autoaktų, B. Gruodis, vienas iš prieškario iškiliausių fotomenininkų, paliko 11 tūkst negatyvų. Anuomet nuotraukos itin priminė tapybą, nes ir šis, ir kita aktų autorė Domicelė Tarabildienė, kurios fotoaktų negatyvai buvo atrasti po jos mirties, mokėsi dailės mokyklose. Nuo 1932 m. vyko kelios aktų parodos, išleista katalogų, nežinomi Kauno fotografai įamžina ant dar tebestatomos Prisikėlimo bažnyčios stogo nuogas panas; šias fotografijas pirko karininkai. Pirmoji Ginto Uždavinio vyro akto fotografija 1933 m. publikuota fotomėgėjų žurnale: ant akmens sėdėjo vyras Rodeno mąstytojo poza, matyti, kad neapsirengęs, bet nieko daugiau.
KONTEKSTAS. Grafikas Augustinas Virgilijus Burba cikle "Europos pagrobimas" atskleidžia daugelį šio įvykio prasmių.
"Po karo, apie 1957 m. pasirodė I respublikinė meninės fotografijos paroda, vėl minimi autoaktai. Nuo 1968 m. vienas pagrindinių meilės temos plėtotojų fotografijoje buvo Rimantas Dichavičius, nors autorių buvo daug daugiau: Romualdas Požerskis, Virgilijus Šonta, Vilius Naujikas... Netrukus pasirodė almanachas. Oficalaus draudimo fotografuoti aktus nebuvo, bet ir neskatinta, cenzūra dažniausiai nepraleisdavo, nuogybės turėjo būti labai užmaskuotos. Sovietmečiu sunkiausia buvo prisikalbinti pozuotojas, jas į fotosesijas lydėdavo mamos. Dabar yra tokia laisvė, kad išeinama už ribos anuo metu tai buvo fotografija, o dabar menas. Aleksandras Macijauskas su žmona sukūrė gana drastišką, ironišką ciklą "Fotoanekdotai", bet - savame stiliuje, kaip fotografavo kaimo turgus. Autorius sakė: "Kuo žmogaus ausis skiriasi nuo kitos vietos? Lytis - tokia pat anatominė kūno dalis, kaipsyk nusipelno didesnės pagarbos, nes ausies netekus, vaikai vis tiek atsiranda", - pasakojo S. Žvirgždas.
Jo galva meninėje fotografijoje turi būti paslaptis, grožis ir saikas. Vyrų aktų yra be galo mažai, daugiausia - autoaktų, kuriuos daro Saulius Paukštys. Violetos Bubelytės autoaktai - su fantazija, moters grožio išaukštinimu, net jeigu ji nėra labai gražių kūno formų, parodo tai rafinuotai. Geriausieji aktų autoriai tęsia klasikines tradicijas.
PERKĖLIMAS. Šis kadras iš filmo "Aurora" - iliustruoja šiuolaikinio žmogaus pasąmonės ir mokslinių reiškinių sintezę. Liudos DIRŽYTĖS nuotr.
Pakrikštyti meile
"Apie meilę poetai yra pasakę daug, mokslininkai - nelabai. Tačiau dabartinėje literatūroje turime daug surogatų - iki "pornūchos". Tai dėl rinkodaros, kurią palaiko visa industrija, medijos, orientuotos į jusles, instinktus ir fiziologiją", - sakė kultūrologas Marijus Šidlauskas, nesiėmęs atsakyti į klausimą, kodėl mūsų literatai nejaučia misijos tauriai kalbėti apie taurius dalykus.
Pasak jo, būna išimčių, tai autoriai, kuriems filosofas ir poetas Platonas - atraminis dydis, bet mes be šypsenos negalime suprasti platoniškos meilės. Vienas talentingiausių meilės dainių - Vincas Mykolaitis Putinas: jo vėlyvosios lyrikos cikle "Krintanti žvaigždė" parodytas visas meilės išbaigtumas, jis sako: "Meile ir mirdamas aš noriu džiaugtis ir gyventi"; tai yra būties intensyvumas, apogėjus. Estetas Henrikas Radauskas eilėraštyje "Mėnulio sesuo" meilę vadina tuštybių tuštybe. Šiaip visą mūsų lyriką maitina tautosakos gelmės. Justinas Marcinkevičius rašė: "Pakrikštytas ne vandeniu, o meile, esu čionai mylėti." Prozininko Ričardo Gavelio romanuose vyrauja fiziologija, brutalumas, bet kalbos meistras apie tai rašė galingai.
"Turime klasikinį Dantės ir Mandelštamo paveldą, kuris judino planetas, ir kurių meilės bylojimą mūsų poetai modifikuoja savaip, priartėdami prie meilės absoliutumo. Poezijos be meilės nebūna, biblinė tiesa, kad "meilė stipri kaip mirtis". Vaižgantas kūrinyje "Nebylys" kalba apie jausmą, kuriam nėra žemėje kainos - tai paties dangaus dovana. Sakyčiau, šiandien mes žinome meilės kainą, bet nežinome vertės", - sakė M. Šidlauskas.
ŠVYTURYS. Moterį A. V. Burba įsivaizduoja kaip kultūros švyturį. Nuotrauka iš grafiko archyvų.
Netark Dievo vardo...
"Dažnai paišau moters figūrą, sugretindamas ją su aplinka, faktūromis, bet ji man yra daugiau ne meilės objektas, o - gražus kultūrinis daiktas", - sakė grafikas, tapytojas Augustinas Virgilijus Burba, garsaus grafikos ciklo apie Donelaitį autorius, kuris meilės, pagarbos moteriai atspindžius linkęs įžvelgti cikle "Našlių namai". Šiuos įsteigti prie bažnyčių Donelaičio amžininkai kunigai laikė garbės reikalu.
"Grafikoje nevystau tokių situacijų kaip vyro ir moters meilės scenos, temą atskleidžiu abstrakčiai. Pasitaiko laisvų piešinėlių, eskizų, kai lavinu ranką. Antai Ožkos metais tą kaprizingą sutvėrimą sieju su lyriškesne moters figūra, abi, šiurkštesnė ir švelnioji, susipynusios tampa metų metafora. Savo dideliame grafikos darbų cikle "Europos pagrobimas" pagal antikos mitą, kuriame pasakojama, kaip Dzeusas, slapukaudamas nuo pavydžios žmonos Heros, labai gražią moterį išplukdė per Viduržemio jūrą, nepateikiu kaip erotikos. Nenoriu parodyti, kiek tas jautis kaltas dėl pagrobtosios, bet tai, kad tas Europos pagrobimas įvairiomis prasmėmis tebevyksta ir dabar, ir tai sukuria įtampą etnokultūriniame, istoriniame kontekste", - sakė A. V. Burba.
Vienu savičiausių meilės temos plėtotoju grafikoje pokalbininkas laikytų Stasį Krasauską, sukūrusį biblinį ciklą "Giesmių giesmė". Pašnekovui nesuprantama, kaip kai kurie pradedantieji kūrėjai, dar neįkandę amato abėcėlės, bando meilę atskleisti, puldami prie lėkštų, nuvalkiotų stereotipų. Ir vyresni jų kolegos kartais "daro bulvarą" bei savo kūrybą paverčia kalambūru, tarsi vyrų pokalbiu prie alaus bokalo.
"Man tiesmukumas atrodo šiurkštus. Tas pats, kas lyginti dviračio remontą su molekuliniu greitintuvu. Seniai esu palikęs šiuos laukus, nesu paauglys, kurį iš vidaus baladoja erotinė įkrova, laikau save profesionalu, nesinori švaistytis fiziologinėmis metaforomis. Kai augi kaip kūrėjas, neberūpi žaidimai, tampi informatyvus. Daugelį dalykų sulydai su epochų kultūros klodais, žinai, kas buvo antikoje, gotikoje, baroke, ir meilės pasireiškimą skaitai kitais kodais. Nesiginčiju, kai sakoma, kad žemaičiai yra tylūs, tvirti užsisklendę. Man netipiška apie kai kuriuos dalykus, jutimus ir pajautas kalbėti garsiai, mano grafika yra metaforiška. Kažkuris menininkas, berods, Sezanas, sakė, kad yra vedęs tapybą, ir tame yra dalis tiesos. Kur įklimpsti dvasiškai, ten ir pasilieki", - sakė A. V. Burba, pridūręs, jog muzikinėje partitūroje meilės "tekstas" neužrašomas natomis, tačiau jis išgyvenamas.
"Meilė, kūniška ir dvasinė, yra dieviškas dalykas. Bet Šventajame rašte pasakyta: netark Dievo vardo be reikalo", - reziumavo grafikas.
RYŠYS. A. V. Burbos grafika.
Apie tyrą ir geidulingą meilę
"Meilės tema Lietuvos kine nėra tradiciškai holivudiškai suprantama kino melodrama su abstrakčiais įsimylėjėlių paveikslais ir itin nuspėjamu, lengvu siužetu, tačiau yra tikrai puikių, psichologinių meilės dramų", - pabrėžė kino apžvalgininkė Laima Jan Kugė.
Nenutylėjo dažnai iš jaunų kino žiūrovų girdinti, kad jie nemėgsta žiūrėti lietuvių filmų dėl niūrios nuotaikos, lėto veiksmo, teatrališkos vaidybos ir nerišlaus scenarijaus. Gausios pasiūlos išlepintas kino mėgėjas dabar nori dinamikos ir aiškaus siužeto, o kitados griežtos cenzūros prispausti tautiečiai mielai iššifruodavo filmuose užkoduotas antisovietines metaforas ir neapsunkdavo drauge su filmo veikėjais spręsdami moralinius, egzistencinius klausimus.
"Tiesa, sovietinio periodo kine buvo sukurti ir poetiškai vaiskūs Arūno Žebriūno filmai, tarp kurių yra ir meilės liniją vaizduojanti tragikomedija "Riešutų duona" bei miuziklas "Velnio nuotaka". Tačiau nepaisant žavingai ekrane "suporuotų" kino aktorių, šiuose filmuose ne meilė, o socialinė-politinė kritika griežia pirmuoju smuiku. Atgavus nepriklausomybę pakito ir lietuviškų filmų tematika, savo svarbos neteko patriotiniai, moraliniai aspektai. Per paskutinius dešimtmečius į kino ekranus plūstelėjo ne tik žanrinė įvairovė, bet ir naujoviškas kalbėjimas apie žmonių santykius. Greta meilės istorijų tarp vyro ir moters atsirado filmų apie homoseksualius ryšius, o romantinę meilę pakeitė geidulingų santykių ir netgi detalių sekso technikų nagrinėjimas. Apžvelgus Lietuvos kino istoriją, galėčiau išskirti penkis skirtingus filmus - intriguojančias, jaudinančias ir gilias meilės dramas", - sakė L. Jan Kugė.
Jos nuomone, vienas iš 5 geriausių lietuviškų filmų apie meilę yra "Jausmai" (1966 m., rež. A. Dausa, A. Grikevičius). Pirmą kartą lietuvių kine klasinė kova čia nustumiama į antrą planą ir didžiausias dėmesys sutelkiamas į jausmus. Šis filmas neveltui 1995 m. lietuvių kino kritikų buvo išrinktas geriausiu visų laikų lietuvių vaidybiniu filmu. Kino juosta ir dabar žavi dramatiška meilės trikampio istorija, nesutaikomais charakterių prieštaravimais ir vienu geriausių to meto aktorių ansambliu. Veiksmas vyksta pamario krašte, pokario metu, sovietų ir vokiečių konfrontacijos fone. Stotingi gražuoliai, aktoriai Regimantas Adomaitis ir Juozas Budraitis filme vaidina brolius, įsimylėjusius tą pačią moterį.
Bene vienintelis į klasikinę melodramą panašesnis filmas yra "Mano mažytė žmona" (1984, rež. R. Banionis), nes įveikę visas kliūtis, tarp jų ir skirtingą tėvų socialinę padėtį jaunieji įsimylėjėliai galiausiai susituokia. Jaunatvišku maištu ir hipiška dvasia alsuojantis filmas pasakoja apie moksleivės Rūtos ir studento Lino pažintį, nedideles apgavystes ir pirmojo susižavėjimo peraugimą į gilesnius jausmus. Filme stilingai ir sąmojingai vaidina tuomet dar visai jaunučiai aktoriai Ingeborga Dapkūnaitė ir Saulius Balandis.
"Miškais ateina ruduo" (1990, rež. Raimondas Vabalas) - pirmasis lietuvių filmas apie geidulingąją meilę, su gausybe jausmingų erotinių scenų. M. Katiliškio romano ekranizacijoje - lietuviška gamta, kaimas ir tautiniai papročiai, kurių fone rutuliojasi karštas meilės trikampis tarp jaunos ponios, ištekėjusios už daug vyresnio turtingo ūkininko, jauno stotingo berno ir geltonkasės mergaičiukės. Kino juostos pasirodymo metu daugybė tautiečių šurmuliavo trokšdami pamatyti jaunąją panelę suvaidinusią, nepabūgusią apsinuoginti "Mis Lietuva" nugalėtoją, Arvydo Sabonio žmoną Ingridą Mikelionytę. Tačiau didžiausia filmo žvaigždė yra Nijolė Narmontaitė, įtaigia, meistriška vaidyba ir ugningu temperamentu įkūnijusi aistringąją ponią.
Filmas "Nuodėmės užkalbėjimas" (2007, rež. Algimantas Puipa) tiesiog driokstelėjo atviro kūniškumo ir sekso scenų gausa. Pirmą kartą lietuvių kine intymus suartėjimas rodomas nesislepinat nei už durų, nei už paklodžių, nei užgesinus šviesą. Pagal J. Ivanauskaitės romaną "Ragana ir lietus" sukurta kino drama nagrinėja moters pasąmonės, nestandartinio seksualumo, mazochizmo, depresijos, konfrontacijos tarp vyro ir moters tematiką. Raudonplaukė aktorė Rasa Samuolytė filme sukūrė pražūtingos raganiškos energetikos ir tuo pačiu savidestrukcijos kupiną jauną moterį, kuri nori išsivaduoti nuo savo priklausomybės - nuodėmingos aistros kunigui ir todėl lankosi pas psichoanalitikę (Nelė Savičenko).
Filmas "Aurora" (2012, rež. Kristina Buožytė, Bruno Samper) Lietuvos kino kontekste yra išskirtinis naujoviškomis išraiškos priemonėmis - šokiruojanti meilės drama pasakojama pasitelkiant psichologinio trilerio ir mokslinės fantastikos elementus. Tai istorija apie nepaprastus meilės santykius tarp jauno neuronų informatiko Luko (Marius Jampolskis) ir komos būsenos ištiktos merginos Auroros (Jurga Jutaitė). Mokslinio eksperimento metu iš komoje gulinčios moters smegenų informacija neuronais perteikiama į šiam ekperimentui pasiryžusio Luko smegenis. Vaikinas patenka į žavingą ir gundantį jaunosios pacientės pasaulį, kuriame tarp jų užsimezga išskirtinis ryšys.
KAITA. "Lietuviško kino meilės temos panoramą laikyčiau kur kas įvairesne nei matome Holivudo filmuose", - tikino kino apžvalgininkė Laima Jan Kugė.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą