"Nežinau, ar drąsus tas, kuris daro beprotiškus veiksmus, ar tas, kuris bijo, bet elgiasi, kaip liepia sąžinė, pareiga ir širdis?" - klausė kino ir teatro aktorius Regimantas Adomaitis, kurį matėme naujame amplua - Klaipėdoje vykusioje Lietuvos studentų sąjungos asamblėjoje jis skaitė pranešimą "Drąsios tautos įvaizdis: sava ar svetima?"
"Šiandie mums svarbu susigaudyti savyje, kas mes esame, kas mums yra Lietuva, kuo galime didžiuotis ir kaip galime prasiveržti iš periferinio mąstymo, kad taptume pasaulio žmonėmis", - kalbėjo aktorius Regimantas Adomaitis.
Jo manymu, drąsius atsinaujinimo sprendimus, naują tautos viziją gali priimti tik nesuvaržyto mąstymo jaunimas, nes vyresniosios kartos žmonėms, atėjusiems iš melo imperijos, sunkiausia įveikti iškreiptų veidrodžių karalystę savyje. "Svarbiausia - būkite savimi, nelikite "mažojo dėmesio rate", kaip mus mokė per aktorinio meistriškumo pamokas, būkite Justinas Marcinkevičius savo pasirinktoje srityje", - atsakė į klausimą, kokį įsivaizduoja šalies studentą, o į tai, ką jam reiškia Lietuva, taip pat atsakė poemos "Mažvydas" žodžiais.
Pirmą kartą matėme jus kalbant iš tribūnos. Ar tai reikštų, jog pasyvia laikyta inteligentija bunda pilietinėms akcijoms?
Gal ir reikėtų busti, nes meno žmonės pasijuto nustumti į pašalį, inteligentijos balso nebeliko, dabar valdo skardžiais balsais rėkaujančios ir kalančios pinigą vidutinybės. Iš tikrųjų Lietuvoje per daug skaudulių, provincialaus mąstymo apraiškų matome kiekviename žingsnyje.
Sakėte, kad jūsų anūkai žino daugiau už jus. Ko jie nori iš gyvenimo? Dabar net meninių polinkių turintys vaikai nebesvaičioja, yra pragmatiški, tiksliai žino, kiek iš savo menų ateityje uždirbs.
Turiu keturis anūkus. Pastebiu, kad jie daug greičiau įsisavina naujoves, ypač elektronines. Greičiau subręsta, geriau orientuojasi pasaulyje, ir tai yra neišvengiama kintančio pasaulio pasekmė. Muzikos ir teatro akademijos studentės stebina tuo, kad joms nebereikia mokytis vaikščioti scenoje, išreikšti save, žengia jon laisvos nuo baimių. Mane šitie dalykai "veža".
Ar anūkai ir studentai žiūri į jus kaip į stabą? Esate vadinamas kultiniu aktoriumi; kaip tai pajutote savo kailiu?
Nesijaučiau garbinamas minios, ir artimiesiems nesu joks stabas. Iš tikrųjų kuriantis žmogus nesąlygiškai atsiduoda savo profesijai, kūrybai turi koncentruoti savo energiją, laiką, jėgas, ir dėl nukraujavusių žmogiškųjų savybių, nedėmesingumo aplinkai nukenčia nuolat esantys šalia. Menininkas atsiriboja nuo visų blaškančių faktorių ir traukiasi į savo kiautą, savo pasaulį ir kūrybinę dirbtuvę; tokia kaina išlieka.
Klaipėdietė aktorė Nelė Savičenko sakė, kad kurdama naują vaidmenį jaučiasi kaip sraigė, ištraukta iš namelio. Kas sunkiausia aktoriui vyrui?
Nežinau, nežinau... Yra mažai vaidmenų, kurie pasisekė iš tikrųjų, ir tą būseną lydi savigrauža. Žymiai daugiau yra nesėkmių, broko, negu kas vertingo, nors žiūrovas to gal ir nepastebi. Kūrybinis procesas surištas su vidiniais išgyvenimais, nusivylimais, rizika, nepasitenkinimu. Nenoriu gražių palyginimų, bet galbūt taip ir yra: moliuskas savyje augina perlą pasauliui kaip sau skausmingą votį.
Asamblėjoje samprotauta, kuo galime būti įdomūs pasauliui; kažkas išsitarė, jog pirmiausia turime būti įdomūs patys sau.
Žinoma, jeigu nesu savimi absoliučiai nepatenkintas. Tai, kas tau duota prigimties, privalai gausinti. Nežinau priežasčių, kodėl išdaviau savo pirmąją - fiziko profesiją, kodėl nugalėjo trauka teatrui. Kaip negali analizuoti, kodėl myli savo žmogų.
Alisa Freindlich negali pakęsti savęs ekrane, nes nufilmuoto negali pakeisti; teatras kur kas paslankesnis, dinamiškesnis, kintantis. Tarkovskis, atvirkščiai, sakė, kad kinas yra asmeniškiausias, intymiausias menas.
Be abejo, teatras yra pagrindinė mūsų dirbtuvė, namai, virsmas ir tapsmas. Kine aktoriaus kūryba priklauso nuo daugybės technologinių dalykų; pats kūrybinis procesas yra labai trumpas, susidedąs iš mažų kristaliukų, akimirkų. Ir mano kolegos nelinkę žiūrėti to, kas nufilmuota. Teatre savo personažą "gyveni" nuo pradžios iki galo per vieną vakarą, jo esi persmelktas.
Atrodo, mūsų aktoriai gėdinasi pasakyti, kad jiems labiau patinka kinas. De Niras, Žanas Gabenas, Entonis Hopkinsas to nebijojo pripažint.
Gal teatras iš tiesų nebėra bažnyčia, prarado savo visuomeninį poveikį ir funkciją, tampa elementariausiu pasilinksminimu, laiko praleidimu ar hedonistinių siekių, kuriais dabar daugiausia ir vadovaujamasi, dalimi.
Ar nemanote, kad tarp aktorių nebėra misionierių, nes jiems taip pat už dvasingumą svarbiau duonos kąsnis?
Aktoriai niekuomet daug neuždirbo, bet anuomet kitaip buvo sudėlioti vertybių akcentai. Galbūt dabar menas tiesiog ieško savo autentiško egzistavimo vietos įvairių šio kapitalistinio gyvenimo reiškinių vaivorykštėje? Gal sovietiniais laikais meną per daug sureikšminome, nes išties tuo metu scenoje pasakytas žodis, metafora turėjo labai didelę reikšmę. Gal ir mes, aktoriai, buvome pernelyg susireikšminę, pervertinę savo kūrybą, nors tada į teatrą žmonės veržėsi ne dėl pasilinksminimo - turėjo įtakos uždraustas vaisius, iš scenos pasakytas žodis keitė sąmonę ir pajautas.
Maga paklausti, ar jūsų, vaidinusio Mažvydą, valdovus Mindaugą ir Kaligulą, savivertė nenukentės dėl to, kad filmuojatės televizijos seriale "Moterys meluoja geriau?"
Jūs laikote tą serialą trivialiu? Nežinau, aš jo nežiūrėjau. Savo vaidmens nelaikyčiau chaltūra, juk režisuoja visai geras režisierius Račkys, o lipdo iš medžiagos, kokią pateikia scenaristai ir prodiuseriai. Dieve mano, kiek anksčiau buvo ideologinių spektaklių, kuriuose būti mums nepatikdavo, bet privalėjom. Teisingai, dabar niekas neverčia, bet man reikia pinigų, tad pasiūlė, ir sutikau.
Ar kūrybinės galios nesenka? Neprasitarėte, kokių turįs rimtų sumanymų, tad ką veikiate: kuriate kulinarinius šedevrus, auginate anūkus, vedžiojate šunį, kalate inkilus?
Kai kurie rimti planai sugriuvo, tad ir veikiu visko po truputį iš to, ką išvardijote... O Klaipėdoje manęs nematote, kad neturiu tokio poreikio vartytis paplūdimy žmonių tirščiuose. Man užtenka ežero sodyboje prie Molėtų.
Ivona ŽIEMYTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą