Nesirūpina žiūrovu
Kartą dailininkas Ričardas Garbačiauskas prisiminė tapybos parodą Pakruojo seniūnijoje, kurią rengė prieš keletą metų. Labiausiai jį nustebino žmogutis sugipsuota koja, tik į parodos atidarymą apsnigtu keliu ėjęs apie penkis kilometrus...
Lietuvos didesnių miestų meno kūrėjai lyg ir priprato nebesirūpinti žiūrovu - renginių ir taip daug, kas ateis, kas neateis - žmonių vis tiek susirinks, galų gale tuo rūpinasi rengėjai - pačios galerijos, parodų kuratoriai ir t.t. Ir tik mažesniame, tarkim, provincijos miestelyje surengęs meninį projektą supranti, kaip jis yra labai reikalingas ten gyvenančiam žmogui...
Aštuntajame dešimtmetyje prieš Šv. Kalėdas žinomas Lietuvos grafikas šiaulietis Eduardas Juchnevičius mėgo rengti personalines parodas - Riparia (taip tada buvo vadinami šiauliečių dailininkų parodiniai prisistatymai) Dailininkų sąjungos salėje, esančioje netoli senųjų kapinių. Sovietiniais metais undergroundiniai renginiai būdavo reti, todėl tokios parodos sutelkdavo daug menininkų ir gerbėjų. Diskusijos ir ginčai tęsdavosi iki ryto, o ir kai kurių dailininkų studijos buvo tame pačiame pastate... Pamenu, kai per menininkų ginčą Eduardas vienam dailininkui pasakė, kad diskusija nevaisinga, nes trūksta oponento kūrinio... Po pertraukėlės diskusijos dalyvio darbas jau stovėjo šalia grafiko ekspozicijos ir karšta diskusija tęsėsi...
Diskusijų, bendravimo tradiciją šiais laikais tęsia įvairūs plenerai, workshopai, ypač vykstantys ne sostinėje... Įdomu, kad kuratoriai dailininkų kūrybinius ieškojimus vis labiau sugeba pritaikyti miestų ir miestelių viešosiose erdvėse.
Iniciatyva
Menininko I. Baroti iniciatyva dešimt suolų meniniam miestiečių ir dailininkų dialogui buvo papuošti unikaliomis skulptūromis, kurias sukūrė ir pastatė savaitei į galeriją projektui "Balta alėja" suvažiavę menininkai iš Vilniaus, Šiaulių ir Klaipėdos.
Klaipėdietis Dovydas Klimavičius iš įvairiausių padangų, plastmasinių atliekų, kurių galime rasti mieste, sukūrė, kaip jis pats pavadino, draugišką tanką.
Vilnietis Danas Aleksa iš putplasčio gamino skulptūrą, vaizduojančią, kaip pasilenkęs benamis rausiasi po šiukšlių konteinerį, nors, pasak jo, "bomžas" - intelektualus, apsirėdęs juodu kostiumu - inteligentas. Visgi autorius nusprendė, kad tos skulptūros - žmogaus pavadinimui geriausiai tiks jo paties vardas ir pavardė. Menininkas aprengė jį savo kostiumu, parūpino jam ir šiukšliadėžę su visokiausiomis gėrybėmis. "Jis gal kam nors bus labai panašus į gyvą. Šį vyruką kiti norės išvaryti iš Mažvydo alėjos, nes jis ne savo rajone dirba", - juokėsi skulptorius. Ir tikrai dar atidarymo metu tuojau prie konceptualios skulptūros prisėdo "bomžas", ėmė nusirenginėti, visaip maivytis. Vėliau menininkai galerijoje aptardami šio plenero situaciją juokėsi, kad rytą "Danas Aleksa" bus rastas be batų ir kostiumo...
Meno kūriniui suteikęs žmogaus galvos formą Rytas Jakimavičius, taip pat į Klaipėdą atvažiavęs iš Vilniaus, sukūrė "Laiko portretą". Jis sumontavo skulptūrą iš to, ką visi vartojame, naudojame, ir kas po to lieka. "Bandžiau atrasti santykį su praeitimi - skulptūros akys primins tuos laikus, kai lietuviškus pasus keitė į sovietinius, - aiškino žinomas Lietuvos keramikas, - šiaip viskas - iš plastiko ir metalo - tai galima sumesti ir į vieną konteinerį."
Visai kitokį konceptualaus meno kūrinį ant rėmų pakabintus specialius medicininius maišelius, savo miestui sukūrė klaipėdietis Mindaugas Bumblys su žmona Neringa. "Mus uždegė legenda apie vilkę, savo pienu išmaitinusią Romos įkūrėjus. Mūsų kūrinys - tai gerokai stilizuota metalinė konstrukcija, apkabinėta lašelinėmis su fiziologiniu skysčiu - medžiagomis kraujui gerinti. Miestas gi mus visus maitina savo syvais, gal net žmonėmis, kuriuos sutinkame...", - kalbėjo kūrėjai Klaipėdos korespondentei. Vilniečio Džiugo Katino "Simpatija" sunkiai išlaikė ją nuolat atakuojančių vaikų antplūdį. Tiesiog atrodė, kad tėvai, atvedę vaikus į parodos alėjoje atidarymą, niekada nėra buvę teatre ar galerijoje. Turbūt taip ir yra - įsivaizduoju, kaip tie vaikai puola į sceną ir pirštelius kiša aktoriams į nosį, akis. Ta pramoginė mūsų brangios Lietuvos visuomenė dailininkus, aktorius, muzikantus laiko klounais ir mano, kad jie turi nuolat kęsti patyčias....
Šiauliečiai menininkai Reda Uogintienė ir Martynas Gaubas lyg susitarę kūrė undinės interpretacijas. Tai buvo daugiau skulptūros nei provokacijos ir, kaip supratau, skleidė gėrio pradą: Redos undinė, didžiuodamasi savo milžiniškom lūpom, čiuožė ant slidžių, o Martyno storulė smagiai mojo pelekiuku... Įdomias dekoratyvines skulptūras sukūrė ir kiti menininkai - Andrius Jankauskas, Vera Savirobovič, Isroildžonas Baroti.
Susidraugaukime
Tikimasi, kad skulptūros sulauks Jūros šventės. "Oro sąlygas jos atlaikys, bet ar atlaikys piktavališkai nusiteikusių žmonių kėslus - nežinia", - abejojo I. Baroti. Vienaip ar kitaip, tie meno objektai - tai dar viena meninė diskusija su gyventojais, kurie spręs, ar tokia ekspozicija yra reikalinga miestui, ar jie gali susidraugauti su tokiais meno kūriniais ir juos kuo ilgiau išsaugoti, nes tos skulptūros bus viešosiose erdvėse po atviru dangumi. Svarbi ir valdininkų ar politikų nuomonė, kuri pastaruoju metu, prisiminus Šiaulių dailės galerijos skulptūrų iš metalo laužo projektą "Kontrapunktas", sėkmingai gyvavusį penkerius metus ir vėliau valdininkų sužlugdytą, ar taip ujamų meno objektų sostinėje pavyzdžius, optimizmo nežadina... Visgi Lietuvoje dar jaučiamas ryškus valdininkų ir politikų puolimas prieš šiuolaikines skulptūras miestų viešosiose erdvėse...
Dažnai žinomų menininkų ir menotyrininkų kruopščiai atrinkti kūriniai didmiestyje tampa neigiamų emocijų metaforomis, o mažesniuose miestuose ir miesteliuose savamokslių "statybos" neužkliūva ir įvairios "baidyklės" dygsta kaip grybai be jokių konkursų, aptarimų, workshop'ų, tam nereikia nei aukštojo mokslo diplomų...Dažnai pasitaiko, kad meistras, padirbėjęs Anglijoje statybose ir "pabandęs iš medžio drožinėti smulkius dalykėlius" (A. Brikas, "Šiaulių krašto" priedas "Krašto žinios", 2008 05 19), grįžęs atostogų į gimtinę, turi progą išdrožti ir pastatyti mieste trijų metrų aukščio stovylą, vaizduojančią "kuršėniškę" su šio miestelio simboliais. Kūrinys tikrai neprimena garsių liaudies menininkų V. Svirskio, L. Šepkos, S. Riaubos ir kitų meistrų darbų, o yra tipiškas "laisvųjų statybų" Lietuvos viešosiose erdvėse reiškinys, kai miestų ir miestelių vadovai džiaugiasi, kad "meistras" dykai miklina ranką, o ir mediena - iš čia pat augusios guobos... Iškilus abejonėms dėl kūrinio vertės, lengva lyginti tokios "skulptūros" finansavimą ir taip ujamų meno objektų sostinėje pastatymo išlaidas.
Kūrinių, dažniausiai atsiradusių po įvairių vasaros meninių projektų miestuose, išlikimas yra tik išsilavinusių arba tolerantiškai nusiteikusių gyventojų rankose. Piktavališkų žmonių visada bus, nes griovimas savotiškai įteisintas mūsų žmogaus pasąmonėje (prisiminkime skulptūrų vartymus, ne vien leninų ir panašiai, po naujų politinių pasikeitimų).
Universitete dažnai tenka susidurti su tokiu reiškiniu, kai studentas, ypač pirmajame kurse, būna labai agresyviai nusiteikęs miesto viešųjų erdvių skulptūrų atžvilgiu. Pamenu atvejį, kai vienam vaikinui labai nepatiko G. Lukošaičio sukurti "Saulės diskai" prie Šiaulių savivaldybės. Paklausus apie alternatyvą, studentas atšovė, kad seniau ten stovėjęs meninis akcentas buvo gražesnis. Tačiau išsiaiškinus, kad tais laikais, kada po karo iš akmeninio grindinio pamūrytas kelių čiurkšlių fontanėlis ten stovėjo ir nunyko, to studento dar ir gimusio nebuvo, o ir fotografijų jis nematęs... Išsišnekėjom, kad jaunas žmogus kategoriškai tiki mamos suformuota meno samprata ir jokia meno istorija jam nesvarbi. Taigi išeitų, kad galbūt vandalas, kuris tą meninį akcentą niokos, tokiu būdu "gauna leidimą" griovimui iš, tarkim, mažai meno srityje išprususių protėvių, o tokiu atveju tautiškumu ar tradicijos paieška ar nebuvimu mene čia labai lengva prisidengti...
Saviraiška, liaudies tradicijų puoselėjimas pastaruoju metu - madingi dalykai. Laisva savamokslių meninė raiška dažnai siejama su tautiškumu ir geriausi liaudies meno pavyzdžiai, siekiant juos išsaugoti būsimoms kartoms, dažnai nuimami nuo kapų ar pakelių pjedestalų (kaip atsitiko su Vinco Svirskio ar Liongino Šepkos šedevrais) ir yra "slepiami" muziejuose, o Lietuvos kryždirbių meistriškumą visuomenei dažniausiai pristato kičo mutantai šalia pakelių kavinių, kartu taip "ugdydami" tokio meno sampratą jaunajai kartai....
Lietuvos tautinių tradicijų ir profesionalaus meno jungimo vienas geriausių pavyzdžių būtų jau šeštus metus vykstantis "Langinių tapymo" pleneras Rokiškyje. Kaip teigia plenero idėjos autorius ir kuratorius Arūnas Augutis: " Viena iš įdomiausių ir labiausiai apleistų Rokiškio vietų (dabar jau rekonstruojama - aut. past.) yra centrinė miesto gatvė (Respublikos g.). Rokiškėnai dažnai pavydi aplinkinių rajonų miestams, kurių pagrindinėse gatvėse puikuojasi mūriniai daugiaaukščiai pastatai, nes mūsų centrinė gatvė su tarpukario metais (ar dar seniau) statytais vienaukščiais mediniais namais labai primena kaimo ūlyčią. Tačiau šis miesto "trūkumas" virs didžiuliu pranašumu, jei teisingai sudėliosime akcentus, pabrėšime būdingus aukštaitiškos architektūros bruožus, pademonstruosime tautinius ornamentus ir spalvines namų dažymo subtilybes..."
Per pastaruosius šešerius metus daugelis centrinės gatvės namų pasipuošė unikaliomis langinėmis ir vieno Maltos ordino savanorių vadovas iš Bavarijos, dažnai su draugystės misija atvykstantis į Šiaurės Lietuvą, savo krašto spaudoje ir oficialiuose pasisakymuose Rokiškį jau vadina langinių miestu.
Sakyčiau, kad dailininkai sarkazmu ar ironija per meno kūrinį bando užmegzti dialogą su žiūrovu, teigia, kad miestas - tai ne kapinės ar memorialas, kur stovi grėsmingi ir liūdni jau mirusių, nors ir garsių žmonių paminklai...
Mieste viskas nuolat keičiasi, keičiasi ir meninė raiška, tik drąsiau bandykime ją atrasti ir pažinti... Prisiminiau tą jau anksčiau aprašytą žmogutį sugipsuota koja, kažkada į parodos atidarymą penkis kilometrus per sniegą šlubuojantį... Labai graži metafora - visiems mums, kūrėjams, sostinės ir provincijos, pamąstyti...
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą