S. Beketui - 100 metų
Retas kuris iš rašytojų kuriamų charakterių niūrumu gali pranokti Samuelį Beketą (Samuel Beckett). Jis pats buvo iš prigimties uždaras, niūrus, linkęs į vienišumą, visus gąsdino niūrumu, juodu humoru. Absurdo literatūros kūrėjas 1969 metais buvo apdovanotas Nobelio premija. Apdovanojimų ceremonijoje jis nepasirodė...
S. Beketas mėgdavo sakyti, kad iš motinos įsčių, kur jis neva jautęsis klaustrofobiškai, pasirodė nelaimingąjį penktadienį - balandžio 13-ąją 1906 metais. Nors gimė Airijoje, pietiniame Dubline, rašytojas niekad nesijautė tikru airiu. Didžiąją savo gyvenimo dalį jis praleido Prancūzijoje.
Rašytojas gimė protestantų šeimoje. Jo tėvas - geodezininkas, o motina - seselė. S. Beketo motina, daugelio biografų diskusijų subjektas, buvo neurotiška, fanatiška, šiurkšti ir žiauri.
S. Beketas prancūzų kalbą pradėjo studijuoti dar vaikų darželyje. Lankytose protestantiškose viešosiose mokyklose, šv. Trejybės koledže jam sekėsi kalbos ir fizinio aktyvumo dalykai. Vėliau jis pats dėstė anglų kalbą, tačiau šiuo darbu nusivylė ir metė - jis skundėsi rutina, kvailais studentais.
1937 metais S. Beketas apsistojo Prancūzijoje, tačiau blaškėsi tarp Dublino, Londono, Paryžiaus ir kitų Europos miestų. Paryžius nedraugiškai pasitiko rašytoją - sąvadautojas jį persmeigė peiliu.
Paryžiuje S. Beketas prisijungė prie modernistų grupės, bendradarbiavo su avangardo žurnalais, tapo itin artimas su airių tremtiniu Džeimsu Džoisu. Paryžiuje rašytojas sutiko siuvėją Siuzaną Deševo-Dumesil, su kuria 1961 m. susituokė.
Per II pasaulinį karą S. Beketas gyveno Prancūzijoje. Jis baisėjosi naciais ir prisijungė prie prancūzų pasipriešinimo, kurį kukliai vadino skautų susibūrimu. Gestapui išduotas buvusio kunigo, S. Beketas buvo priverstas slapstytis - Pietų Prancūzijoje už būstą ir maistą dirbo ūkyje. Vėliau jis buvo apdovanotas medaliu "Už karinius nuopelnus".
1930 metais S. Beketo poema "Whoroscope" laimėjo 10 svarų vienos leidyklos konkurse, ji ribotu tiražu - 300 egzempliorių - išleido jo pirmąją knygą. Kūrinys ir įsimintinas žodžių žaismas įžeidė katalikų autoritetus, jų pykčio Dublino knygynai buvo nepajėgūs atlaikyti. S. Beketui savo kūryba sekėsi šokiruoti ir atkreipti dėmesį.
Pajutęs II pasaulinio karo pjautynes, pats rašytojas nusprendė, kad jo kūryba iki tol buvo per kvaila, satyriška, visažiniška, joje per daug šmaikščių airiškų posakių.
S. Beketas nusprendė rašyti prancūziškai, neva ši kalba mažiau lyriška nei anglų, prancūziškai "lengviau rašyti be stiliaus".
Rašytojas visą gyvenimą kentėjo nuo galybės fizinių ir psichinių ligų: jis sirgo nemiga, emfizema, širdies, plaučių ligomis, abiejų akių katarakta, turėjo auglį žandikaulyje, dėl depresijos jis pusdienį nesikeldavo iš lovos.
Kadangi psichoanalizė Dubline buvo uždrausta, rašytojas vyko į Londoną ir dvejus metus lankėsi pas psichoanalitiką.
Ilgai vengęs alkoholio 1928-aisiais S. Beketas pradėjo gerti. Jis gerdavo smarkiai, tačiau tik po 17 valandos. Šis įprotis liko visam gyvenimui.
Po pjesės "Belaukiant Godo" pasirodymo 1952-aisiais S. Beketas sulaukė tarptautinio pripažinimo. Jį aplankė sėkmė ir... baimė dėl pasikėsinimų į jo privatumą. Dėl jo jis kovojo visą gyvenimą - atsisakė net palankių interviu spaudoje ir radijuje. Jis slėpė savo santuokos datą. Net apie jo mirtį 1989-aisiais buvo paskelbta tik po laidotuvių - tokia buvo rašytojo valia.
Išvertė Rima ČELIAUSKAITĖ
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą