Mikelandželo technika atgyja freskose

Metus brandinta idėja

Gražina Arlauskaitė-Vingrienė galerijoje rikiuoja darbus. Ant sienos iškabinti parengiamieji piešiniai. Keturios atskiros freskos sudarys vieną teminį ciklą. Išraiškingų linijų siužetai su šv. apaštalų figūromis jau traukia akį, nors piešinys dar neatskleidžia spalvų.

– Šv. Petro ir Pauliaus temą prieš ketverius metus esate įkūnijusi miesto senųjų kapinių vartuose. Dabar ją plėtojate?

– Freskų tema atsirado natūraliai, nes šalia – šv. Petro ir Pauliaus katedra. J. E. vyskupas Eugenijus Bartulis, centro architektas Darius Jakubauskas norėjo, kad tema sietųsi su Katedra, o siužetus pati pasiūliau ir įkūnijau. Siužetų idėjos yra iš Naujojo testamento, kurį vėl perskaičiau. Iš ten – ir simboliai, ir Švento Rašto tekstai. Jų citatos yra kiekvienoje freskoje.

Pirmoji freska atveria visą ciklą, jos simboliai – žuvys, banga, burė. Šv. Petras buvo žvejys, Jėzus apaštalus kvietė būti „žmonių žvejais“. Antrojoje – šv. Petro figūra, uolos simbolis (Petras graikiškai – uola), raktų tema. Trečiojoje – abu apaštalai ganytojai, avelių banda, kolona, kaip tikėjimo simbolis, ir lotyniškai malda „Tikiu į Dievą Tėvą“.

Ketvirtoji freska skirta šv. Pauliui, siužete yra ir balandis – Šventos Dvasios simbolis. Paulius parašė dalį Naujojo Testamento, o freskoje yra citata iš jo laiško korintiečiams. Išskyriau motyvą apie tikėjimą, viltį ir meilę, bet didžiausia yra Meilė.

Tekstai nebus aktyvūs, jie tik papildys tai, ką žmogus mato. Freskose vyraus šviesūs tonai, išskyrus apaštalų apdarus: šv. Petro bus auksinės spalvos, šv. Pauliaus – raudonos.

– Susidaro įspūdis, jog siužetuose nėra nieko atsitiktinio?

– Vietos atsitiktiniams dalykams nelabai yra. Formatas didelis – iš viso apie 40 kvadratinių metrų.

Renesanso meistrų technika

– Kaip kuriama freska, kiek laiko jau dirbate?

– Prieš metus pradėjau. Čia kol kas yra kartonas. Visi freskų kūrėjai pirmiausia jį daro. Tai nėra įprastas kartonas, tai – parengiamasis piešinys, kuris daromas ant vyniojamojo popieriaus. Pasidarai tokio mastelio piešinį, kokio dydžio bus freska.

Ant kartono vyksta visi linijos ieškojimai: judesio, aukščio, veido išraiškos, anatominių detalių, klosčių, šviesos tonų. Po to liniją perkeli ant kalkės ritinėlių. Kai pradedi dėti tinką po mažą gabaliuką, dedi kalkę ir teptuko galu išspaudi kontūrą, ant tinko atsiranda griovelis. Vėliau viską užpildai spalvomis pagal projektą.

Įdomiausia, kol projektą padarai. Kai mąstai, ką galėtum įkūnyti, kai giliniesi į simbolius, kaip viską įkomponuoti.

Maloniau būtų, jei freska užimtų ištisinę sieną, bet galerijoje nėra tokių sąlygų. Todėl freska skaidosi į keturias dalis, kurias turi jungti siužetu ir vizualiai, kad pro jas einančiam žmogui visas ciklas atsivertų etapais ir būtų nenuobodu.

– Kada pasirodys freskos spalvos?

– Gal po Naujųjų metų. Jeigu vien prie freskų dirbčiau, padaryčiau per porą tris mėnesius, bet kasdien dirbu universitete (ji yra Šiaulių universiteto Menų fakulteto docentė – red. past.).

Freskas kuriu senąja itališkąja freskų tapybos technika. Tokia, kokia dirbo Mikelandželas, Renesanso meistrai. Naudoju tik natūralias medžiagas – jokių šiuolaikinių, jokios chemijos. Tinkas – iš kalkių ir smėlio, dažai – žemės mineralų pigmentų.

Ši technika sudėtinga, bet ilgaamžė. Ji vadinama jornada – dienos norma, nes darbo ciklas prasideda anksti rytą ir baigiasi vėlai vakare. Per dieną tik po pusę kvadrato gali padaryti.

Susidrėkini sieną, dedi tinką, kuris turi subręsti – išdžiūti iki tam tikro momento. Kai teptukas jau nebeardo tinko, nebyra smėlis, tik tada gali dėti spalvą.

Kai kapinių vartų freskas kūriau, baiminausi, ar jos atlaikys mūsų drėgną klimatą. Ketverius metus jau atlaikė, spalvos nepasikeitė. Tik pirmą žiemą buvau išsigandusi, kai freskos apšerkšnijo, svarsčiau net jas valyti.

Kūrinių likimai

– Kodėl esate pasirinkusi monumentaliąją tapybą? Juk jos užsakovų – reta.

– Man prie širdies ir tapyba. Tik tapyboje per naktį kūrinys gali pavirsti nieku, o freskoje atsitiktinių momentų nebūna. Jeigu nusibrėžiau liniją, ją perkėliau ant kalkės, nieko pakeisti nebegaliu. Spalvas galiu keisti, bet kai darau projektą, jau matau visumą. Ją turi jausti. Jungdamas freskos gabalėlį po gabalėlio matai, kaip jis tarnaus visumai.

Freskos – sunkus darbas, bet ir malonumas didelis. Freska ilgalaikis kūrinys: kiek stovi pastatas, tiek stovi freska. Jeigu ji nedaužoma, nenaikinama.

– Ar visos miestui padarytos jūsų freskos išliko?

– Savivaldybėje yra pirmas ir pats didžiausias darbas „Šaulių žemė“, po to kūriau freskas „Gubernijoje“, Pieno kombinate, Namų statybos kombinate, paskutinis darbas – kapinių vartų freskos.

Uždarytame Pieno kombinate, nežinau, ar dar yra mano „Pieva“. Prieš dešimt metų nusifotografavau ir daugiau nėjau žiūrėti – per daug skaudu. Namų statybos kombinate patalpos su freska vienu metu lyg sandėliu buvo. Geriausiai saugoma „Gubernijoje“. Savivaldybėje freską jau teko restauruoti. Ten ji nuolat užstatoma kėdėmis, nubrozdinama. Niekas nepaiso, jog freska po milimetrą teptuku ištapyta.

Ne vieta lemia kūrybos galimybes

---

– Savivaldybė bando suskaičiuoti, kokį dailės turtą valdo, pusšimtį išorinių kūrinių inventorizavo, dar dėl pusšimčio diskutuoja. Ar miesto erdvėse pakanka meno kūrinių?

– Kad bando suskaičiuoti, įvertinti – gerai. Tokie kūriniai, kaip Stanislovo Kuzmos „Šaulys“ ar kitos skulptūros kuriami negreitai, bet tai – vertybė. Jas reikia skirti nuo vienadienių kūrinių.

Nemanau, jog reikia meno kūrinių visuose kampuose. Natūraliai jiems turi atsirasti poreikis.

Kita vertus, ar reikia griauti tai, kas buvo? Europos senuosiuose miestuose yra įvairių laikmečių paminklų, tik į juos žvelgiama su atitinkamu požiūriu. Negalima visko nušluoti.

Turėtų būti meno tarybos viešiems kūriniams vertinti. Kita vertus, profesionalus menininkas, kuris jau yra padaręs darbų, gali ir pats spręsti, žino, ką daro. Popiežiaus Jono Pauliaus skulptūra privačia iniciatyva pastatyta – malonu, rimtas kūrinys.

– Kokių sumanymų turite?

– Kol kas duotų Dievas tik šį padaryti. Tokie užsakymai nėra dažni. Užsakovas turi suprasti, kad reikia išlaukti, kol sumanymas subręs. Visada klausiu: „Norite greitai ar gerai?“ Visi nori greitai ir gerai. Aš darau lėtai, bet gerai.

– Ar Šiauliuose menininkai gali visapusiškai atsiskleisti? Jūs iš Vilniaus atvažiavote, nesigailite?

– Į Šiaulius atvažiuoti prikalbino profesorius Aloyzas Toleikis 1979 metais. Iš pradžių galvojau, kad pabėgsiu, nepripratau. Dabar matau, kad nepabėgsiu ir nebesuku galvos. Mieste atsirado mano kūrinių ir prisijaukinau miestą. Yra gabalėlis tavo širdies, ir jautiesi kaip savo aplinkoje.

Šiais laikais kūrybos galimybės visur vienodos – ne nuo vietos, o nuo žmogaus priklauso, nuo profesionalumo lygio.

Štai, mano buvęs studentas Martynas Petreikis laimėjo 2012 metų geriausio jaunojo tapytojo Baltijos šalyse prizą. Tarptautinis žiuri vertino 69 tapytojus, iš jų išskyrė 15 finalininkų, o pagrindinį prizą gavo Šiaulių universitetą baigęs magistras.

Svarbu ne kur gyveni, o kaip mąstai, kaip suvoki meną, ką ir kaip darai.