Laimės estetika versus nenorėjimo etika
Stipri estetinė fotografinė kalba archetipais, simboliais, metaforomis veda deklaruojamų laimės receptų Lietuvoje suvokimo link. Sąmoningai konstruojamas ir kuriamas vaizdas, centrinės kompozicijos sprendimai, tiesioginė akistata su subjektu paradoksaliai kuria susidūrimo su nenuginčijamu faktu įspūdį. Faktu, kad tai, ką matome Mindaugo Ažušilio projekte, – lietuviškos laimės biblija. Tačiau šis vaizdų, o ne raštų rinkinys – veikiau išdavystė to, ką šiandien praradę realybės suvokimą laikome laimingu gyvenimu. Dažnai paviršutiniškas požiūris į viską aplink sklandžiai uždangsto mūsų kasdienybės nerimą, tačiau būtent jauno menininko fotografijose įamžintos „laimės“ čia apsinuogina visu savo materialiu grožiu.
Laimės poreikis – individualus, tačiau čia ir dabar norisi kalbėti apie prievartos jausmą, apie prievolę būti laimingam. Ir nors laimės poreikis užprogramuotas kiekvienam iš mūsų, jo formai ir intensyvumui neišvengiamai įtakos daro visuomenė ir jos vertybinės nuostatos. Troškimų konstravimo ir jų tenkinimo amžiuje baimė būti nelaimingam tikriausiai labiausiai trukdo būti laimingiems, o laimės antonimas tapo nenormalumo sinonimu.
„Laimė Lietuvoje“ – fotografinė laimės tipologijos estetika, apnuoginanti banalumą, tuštybę ir faktą, kad mums pakanka su(si)kurto įvaizdžio laimei užtikrinti. Nors ir su ironijos prieskoniu, šis projektas peržengia nacionalines ribas ir kviečia palaikyti nenorėjimo etikos politiką.
Rekontekstualizuojant žymiojo prancūzo Stéphane’o Hesselio frazę, „kurti reiškia priešintis, priešintis reiškia kurti“, – atrodo, kad būtent ji legitimuoja paradoksalų norą priešintis primetamai laimės sampratai, o būtent tai – Mindaugo Ažušilio kūrybos esmė.
Paklaustas, ar tas bendras projekto vardiklis - šypseną keičiantis liūdesio jausmas žiūrint į darbus – sąmoningas sprendimas, vienas perspektyviausių jauniausios kartos fotografų sako: „geras patiekalas per labai trumpą laiko tarpą žmogaus skonio receptorius nustebina keletą kartų. Fotografijomis tokį efektą noriu pritaikyti žmonių smegenims. Sprendžiant iš klausimo formuluotės, tai puikiai veikia. Mano uždavinys yra priversti žmones atsisukti į save ir permąstyti itin pragmatinį gerbūvio suvokimą. Nors ir myliu savo šalį, man liūdna į ją tokią žiūrėti. Todėl ryžausi drąsiai kalbėti apie tai, ko kiti nenori pripažinti, tikėdamasis ją pamatyti nors truputį geresnę“.
2012 m. lapkričio 16 d. 18 val. Klaipėdos fotografijos galerijoje, Tomo g. 7.
© Parengta pagal Eglės Deltuvaitės tekstą Laimės estetika versus nenorėjimo etika. Mindaugas Ažušilis, „Happiness in Lithuania“.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą