Parodos
"Moteris - ypatinga sprogstamoji medžiaga, su ja reikia elgtis atsargiai, bet be jos vyrui gyventi būtų nuobodu", - sakė kaunietis dailininkas Gintaras Pankevičius per Klaipėdos galerijoje vykusį tapybos parodos "Cherchez la femme", kurią būrys garsių Lietuvos menininkų paskyrė Tarptautinei moters dienai, atidarymą.
Momentinius portretus kaip odę moters grožiui piešė G. Pankevičius - tarsi Lotrekas, keliais taikliais štrichais, tačiau šio dailininko verdiktas damoms buvo anaiptol ne karikatūriškas, o panėšėjo į žavingą, grakštų reveransą.
Virgilijaus Viningo paveikslas "Belaukiant" priminė autoportretą, tik moteriškos lyties, o Juozo Vosyliaus vaizduojamos moterys - iš tų likiminių, kurias pakanka tik kartą atrasti, ir paskui jau jos įsismelkia į vyro gyvenimą kaip druska, kaip namų židinio kvapas, kaip amžinas laukimas.
 |
| Kretingiškė tapytoja D. Skridailaitė moterų portretuose perteikia nuodėmingą aistros alsavimą |
Tik Linos Drižiūtės lėlė "Madam su paukšteliu" - tarsi aliuzija į kiekvienoje moteryje glūdinčią amžiną mergaitę, pasiruošusią straksėti kaip tas paukštukas narvelyje: "Mano lėlės būna visokios: liūdnos ir sutrikusios, svajoklės ir azartiškos. Kovo 8-ajai parinkau lėlę, apie kurią dailininkų sąjungos buhalterė pasakė: "Žinai, Lina, tu niekada nepasensi: žaidi ir žaidi su lėlėm." Aš labai daug dėmesio skiriu lėlės veidui: kad spinduliuotų gyvybe, džiaugsmu ir žaisme, ir man patinka, kad daugelis sako, jog mano lėlės - panašios į mane. Gal jos kaip mano dukros."
"Visada žadėjau draugėms: nupiešiu baltą gulbę baltame fone, - sakė Violeta Jusionienė, nutapiusi gracingą moters viziją. - Mano vaikystės name gyveno rusė balerina Mūra, Prancūzijoje gavusi Didįjį prizą. Mano svajonė - daugelį metų išnešiotas įspūdis, kurį ji paliko atminty. Jau buvo sena, kai ją pažinojau, bet aš susikūriau tokią jos siekiamybę, tokį personažą, į kurį visos geidėme būti panašios. Balerina man yra gulbė - pats nuostabiausias paukštis, nūnai labai nuvalkiota tema. Gal bijome būti išjuokti, sentimentalūs? Bet aš visą gyvenimą jausiuosi gulbe", - teigė Violeta.
|
| Dailininkė Angelė Banytė štai tokią regi fatališką moterį - po negandą nešančio paukščio sparnais |
"Visos moterys įdomios, bet aš tapau su žvilgančiom ašarom akyse, su nuodėmės slaptimi", - sakė tapytoja Dalia Skridailaitė, patikinusi, kad visos jos herojės - prasimanytos, atkilusios iš vaizduotės, iš jos vidinio pasaulėlio, o ne vaikštinėjančios šia žeme. Portreto fone žėruoja, pasak autorės, labai stipri - geltona spalva, kurioje telpa ir dykumos miražai, ir vienatvės beprotybė. "Gal mano moterys neatrodo padorios, bet ką reiškia padorumas prieš aistrą, sukrečiančią visą jos esybę? Mylėti - žemiška, bet ar nuodėminga? Moterys visada prasimano niekam neregimą vidinį gyvenimą, itin asmenišką, paslaptingą pasaulį."
Klaipėdietis Arūnas Mėčius poetę Dalią Bielskytę nutapė, anot žiūrovų, "gyvesnę už gyvą". "Kai kada mažiau šaržuoju portretą, kartais reikia pamaloninti moterį realistiniais vaizdais", - juokėsi šis, išsigynęs, kad nesijaučia perteikęs moters bruožus geriau už Kūrėją. "Negali portretą nupaišyt iš pirmo karto; turi gerai įsižiūrėti, ir žmogus turi tiesiog patikt. Kaip gali valgyti mėsą, jeigu esi vegetaras? O kitas mano paveikslas - parodoje matytos lėlės, kuri man akyse atgijo, portretas. Tai tarsi mini absurdas. Kodėl šį kartą neeksponuoju akto? Nežinau, kodėl čia neatėjo nuogos moterys?" - šmaikštavo dailininkas.
Ivona ŽIEMYTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą