Klaipėdietis Almas Švilpa sėkmingai kopia į profesines aukštumas Vokietijoje. Svetur gyvena jau penkiolika metų, o nuo 1996-ųjų yra Eseno (Essen) muzikinio teatro solistas, operose atlieka pagrindines boso partijas. Vokiečiai vadinami muzikų tauta, tad su dainininku Almu Švilpa kalbėjomės apie šalies muzikinį gyvenimą, kuriame jis aktyviai dalyvauja, apie kūrybinius ieškojimus ir atradimus.
Eseno muzikiniam teatrui, kurio solistas Jūs esate, antrus metus iš eilės atitenka prestižinis kritikų teikiamas Metų operos teatro titulas. Eseno miestas paskelbtas 2010 metų Europos kultūros sostine. Ar vokiečiai pelnytai vadinami muzikų tauta ir iš tiesų labai domisi opera? Jūsų manymu, kodėl?
Vokietijoje iš tiesų labai mėgstama opera, ja nuolat domimasi, rengiama daug premjerų. Vokiečiams teatrų lankymas yra šventė. Jie pažįsta atlikėjus, dirigentus, režisierius. Aktyvi ir muzikos kritika – po premjeros, kuri įprastai Vokietijoje rodoma šeštadieniais, jau pirmadienį šalies laikraščiuose gali perskaityti recenzijas, įvairiausius atsiliepimus ir vertinimus. Kritika dažniausiai rašo į regiono WAZ, RNV, NRZ, Franfurto Allgemeine Zeitung, Ciuricho Zeitung, Dusseldorfo, Kiolno, Bonnos, Dortmundo, Amsterdamo naujienas bei tarptautinius operos žurnalus "Opernwelt“ ir "Opernglas“.
Mes gyvename tankiausiai žmonėmis apgyvendintoje Europos vietoje – Rūro vietovėje (Rūro sritis yra metropolinio Rhein-Ruhr regiono dalis) Šiaurės Reino-Vestfalijos žemėse, čia priskaičiuojama iki aštuoniolikos milijonų gyventojų. Ir didžiuosiuose, ir mažesniuose miestuose yra dramos, operos teatrai ir baletai. Vokietijoje egzistuoja tankus valstybės ir miestų bei privačių teatrų tinklas. Šalyje yra apie aštuoniasdešimt operos teatrų, valstybinių – gal dvidešimt vienas, kelis išvardinsiu: "Deutsche Oper“, "Deutsche Staatsoper“ Berlyne, „Staatsopera“ Dresdene, Hamburge, Miunchene ir kitur. Paminėtų miestų teatruose esu dainavęs, išskyrus Hamburgą.
Nuo mažens vaikai pratinami prie operos. Pavyzdžiui, mūsų teatre yra specialūs etatai – darbuotojai vykdo edukacinę veiką, supažindina su operos spektaklio pastatymo procesu, kur kas kaip vyksta: su scenos apšvietimu, dekoracijų gamyba, teatrinių kostiumų siuvyklomis, orkestro lože ir t.t. Jaunos kartos auginamos taip, kad žinotų ir suprastų, kas yra operos teatras, kad lankytųsi jame. Kaip žmogus gali mėgti tai, ko jis nežino?
Kaip atsitiko, kad Jūs susidomėjote dainavimu ir nusprendėte tapti operos solistu?
Klaipėdoje įstojau į S. Šimkaus aukštesniąją muzikos mokyklą – mokymosi metai suteikė impulsą susipažinti su profesionaliu dainavimu iš arčiau – tai ir buvo bilietas į didžiąją sceną. Tačiau pirmą kartą rimtai su operiniu dainavimu susidūriau Vilniuje, Lietuvos muzikos akademijoje, studijuodamas pas prof. V. Prudnikovą. Pirmasis mano vaidmuo profesionalioje scenoje (LNOBT) buvo Bazilijus Rosinio operoje "Sevilijos kirpėjas“.
Ar iš karto dainavote bosu?
Šešiolikos metų jaunuolis gal dar negali būti bosas, gali būti tik bosiukas (juokiasi). Esu bosas visą laiką – užsienio scenoje dvylika metų dainuoju boso repertuarą. Dabar jau subrendau – atlieku ir dramatinio baritono (bass-baritone) partijas, kurios yra Richardo Štrauso (Richard Strauss), Richardo Vagnerio (Richard Wagner) ir kitose operose.
Kodėl išvykote į užsienį?
Atsitiktinai. Visas gyvenimas vien atsitiktinumai: atsitiktinumas, kad įstojau į dainavimą Klaipėdoje. Atsitiktinumas, kad išvažiavau į Ciūrichą (Zürich) – 1994 ar 1995 metais dalyvavau Yamaha‘os muzikos mokyklos (dainininkų) konkurse, laimėjau I vietą, prizas buvo koncertų turas Šveicarijoje. Vieno koncerto metu mane išgirdo tuo metu jau keliolika metų ten gyvenusi lietuvė ir nukreipė mane pas operos direktorių, o po perklausos atsidūriau Ciūricho operos studijoje su stipendija. Ją pabaigęs pradėjau dainuoti Aalto muzikiniame teatre, Esene.
Kiek per sezoną Jūsų teatre parengiama premjerų?
Per sezoną teatre parodomos mažiausiai penkių operų premjeros, dar – keturios baleto, nes mūsų teatras – operos ir baleto.
Ar didelis Jūsų darbo krūvis?
Pagal sutartį aš turiu limituotą spektaklių skaičių (dvidešimt spektaklių per metus), juos privalau sudainuoti. Žinoma, galiu dainuoti ir daugiau arba galiu pasakyti, kad turiu susitarimus su kitais Europos teatrais. 2010-aisiais savo teatre dainuosiu šešiasdešimt spektaklių, už tuos keturiasdešimt "papildomų“ man bus apmokama brangiau. Teatro nuostata tokia, kad, jeigu kolektyve yra reikalingas spektakliui balsas, didesnis honoraras mokamas savajam dainininkui, o ne pakviestajam. O tarp tų dvidešimties privalomų spektaklių yra ir premjerų, ir kitų, kurie rodomi ilgesnį laiką. Be abejo, tokie susitarimai taikomi pagrindinių vaidmenų atlikėjams.
Kokias naujas partijas atlikote praėjusį sezoną?
Praėjusį sezoną išmokau ir atlikau penkias naujas pagrindines partijas operose "Nabukas“ (Zacharijas), "Kunigaikštis Igoris“ (Kunigaikštis Igoris), "Fidelijas“ (Don Pizaras), "Reino auksas“ (Votanas), "Valkirijos“ (Votanas).
Kaip pavyko per tokį trumpą laikotarpį parengti net dviejų Vagnerio operų partijas?
Manau, kad palaipsniui ėjau į šitą muziką. Pradėjau nuo mažų partijyčių Mocarto operose. Jei Dievas davė, ir dainininkas teisingai elgiasi, galima palaipsniui išvystyti savo balsą, tačiau, jei neapskaičiuosi jėgų, gali nebeatgauti formos, pertempti balsą. Dainininkui tai blogiausia, kas gali įvykti.
Vagnerio muzikos atlikimas reikalauja didelės ištvermės, nes operos ilgos, taip pat –didelės balso emisijos, nes kompozitoriaus orkestre virš šimto instrumentų, jie neturėtų užgožti tavo balso. Prie Vagnerio muzikos pratinausi palaipsniui ir labai atsargiai. Kada dainuoju, jaučiu, ar ta muzika tinka, ar ne. Dar apie tai, ar muzika tinka, ar ne, sprendžiu pagal kelis požymius: ar po spektaklio balsas nekimsta, ar galiu prakalbėti, ar noriu ir dar galiu dainuoti. Jei atsakymai teigiami, štai tada – viskas gerai.
Kaip vyksta muzikinės partijos parengimo procesas? Ar Vokietijoje jis toks pat, kaip Lietuvoje?
Galiu kalbėti apie pasirengimą Vokietijoje, bet ne Lietuvoje – čia paprasčiausiai to nedariau. Tiesa, studijų muzikos akademijoje metais, dėstytojas (prof. V. Prudnikovas) išmokydavo taisyklingai išgauti kiekvieną arijos natytę, balso technikos subtilumams skirdavo daugybę laiko.
Vokietijoje, teatre, solistui skiriamos valandos partijai parengti su pianistu, po to reikia atsiskaityti, dainininkų žargonu tariant, "priduoti partiją“, spektaklio dirigentui. Jis pasako nuorodas: kokie tempai, kur silpnesnės vietytės, kur reikia atidžiau pasižiūrėti. Tada ant natų pripiešiu daug daug akinukų (juokiasi) – pažymiu vietas, į kurias dar reikia atkreipti dėmesį. Scenoje operos pastatyminis darbas įprastai trunka šešias savaites, Vagnerio – aštuonias. Tuo pat metu individualiai tobuliname atlikimą, su mumis dirba pianistas-dirigentas (studijos vadovas), kuris žino pagrindinio dirigento reikalavimus ir juos įgyvendina.
Likus trims su puse savaitės iki operos premjeros, pradeda dirbti ir pats Maestro. Būna daug pykčio, tikrąja ta žodžio prasme, jeigu neįvykdomi jo reikalavimai, neatsižvelgiama į pastabas. Mes to vengiame. Gauni per galvą, jei neišmokai, jei dar kartą taip atsitiko, gauni dar kartą. Tai reiškia, kad kitą sezoną kontrakto nebeturėsi. Didžiausios žvaigždės verkia, nes joms kaip kiekvienam sakomos pastabos. Dirigentui nesvarbu, ar tu žvaigždė, ar pradedantis dainininkas, būna, išbara net prie orkestro... Maestro siekia, kad muzika skambėtų kiek įmanoma tobuliau (šypteli).
Ar nesiginčijate su dirigentu, jei nepatogu dainuoti, tarkim, Jums netinkami tempai ir panašiai?
(Juokiasi). Su dirigentu bet kuriuo atveju ginčytis beprasmiška. Geras dirigentas jaučia dainininką, jo kvėpavimą, moka akompanuoti – kur reikia, "pagros“ greičiau – "eis“ paskui tave. Jei dirigentas šių savybių neturi, ginčytis yra beprasmiška, jis, paprasčiausiai, tavęs nejaus...po to recenzijose, aišku, gauna pylos ir dainininkas, ir dirigentas.
Ar kviečiate atlikėjus iš kitų teatrų?
Taip, mūsų teatras kviečia atlikėjus iš Europos ir kitų pasaulio operos teatrų. Mūsų trupėje yra dvidešimt solistų dainininkų, bet neturime dramatinio soprano. Kartais ir dar kokio balso prireikia. Yra dainininkų, kurie turi universalius balsus, bet tokių mažai.
Koks vyrauja požiūris į muzikinio veikalo interpretaciją?
Maestro Herbertas von Karajanas "Skrajojantį Olandą“ diriguodavo lėtai, ir tokia tradicija vokiečių teatre gyvavo trisdešimt metų, nes kiti dirigentai paklūsdavo jo autoritetui. Dabar visame pasaulyje pasikeitė nuostatos, ir vyrauja kita tendencija – apskritai paėmus, muzikos atlikimo tempai greitėja, tradicijų-štampų nesilaikoma. Kiekvienas dirigentas, jei jis geras dirigentas, perskaito partitūrą savaip – pateikia savo variantą. Ir kritika gali pasakyti, kad tai yra Stefanas Šolcas (Stefan Soltesz), o ne Karajanas, ne Levainas.
O kaip su Mocarto muzika?
Mūsų dienomis Mocarto muziką siekiama atlikti veržliau. Aišku, yra dainininkų ir dirigentų, kurie miega, taip pasitaiko visuose teatruose (juokiasi).
Kokia kalba atliekamos italų, prancūzų, rusų kompozitorių operos, ar verčiate libretus į vokiečių kalbą?
Mūsų teatre veikalai dainuojami tik originalo kalba, net ir rusų. Kitaip, manau, ir būti negali, nes kalbos, žodžio melodika tampriai siejasi su muzika.
O kokios tendencijos vyrauja operos režisūroje?
Galima pasakyti, kad režisieriai kaip ir muzikantai būna geri ir blogi. Vieni turi fantazijos, kiti neturi. Susidaro įspūdis, kad vakaruose režisieriai dažnai kuria kuo skandalingesnius pastatymus tam, kad išgarsėtų.
Pavyzdžiui, labai įvairių atsiliepimų sulaukė mūsų teatro "Don Žuanas“. Jo režisierius jaunas norvegas Stefanas Gerhaimas (Stefan Herheim), debiutavęs Belinio operos "Puritonai“ pastatymu (2002) mūsų teatre, – beje, jį žurnalo "Operos pasaulis“("Opernwelt“) kritikai už "Don Žuano“ režisūrą išrinko geriausiu 2007 metų režisieriumi Vokietijoje, jis yra kviečiamas į garsiausius pasaulio operos teatrus – pateikė naują ir netikėtą operos sprendimą.
Ar įsivaizduojate, kaip sunku sugalvoti ką nors nauja – Mocarto opera labai populiari, nuo premjeros laikų statytą šimtus tūkstančių kartų? Režisieriaus Stefano Gerhaimo "Don Žuano“ koncepcija, manau, sensacinga – scenos centre, ant rato, kuris sukasi, žiūrovai mato nuolat išnyrančius besikeičiančius įvairių bažnyčių altorius, prie kurių meldžiamasi... Nepertraukiamai vyksta veržlus judėjimas scenoje, vieną įvykį keičia kitas.
Šiame pastatyme dainuoju Leporelą, kuris įkūnija tamsiąją kunigo pusę. Per garsiąją ariją "Madamina, il catalogo è questo / Della belle che amò il padron mio...“("O madona! Matot šį katalogą? / Meilės nuotykiai jo surašyti...“), dalinu šventąją auką. Tuo metu apsisuka ratas, žiūrovai mato besimeldžiančiųjų moterų nugaras. Kai dainuoju "...Nella blonda egli ha l‘usanza / Di lodar la gentilezza; nella bruna, la constanza / nella bianca, la dolcezza“ (..."Tarp blondinių ieško drovumo / Minkštaširdžio tyro kilnumo, / Tarp briunečių pastovumo / Na, o gal ir... vien saldumo...“) ir t.t., jos prie manęs pribėga, beveik negyvai užglamonėja, o arijos pabaigoje atgailauju, atsigulęs kryžiumi... arba, kad ir Sekstetas, kuris atliekamas a la gospelas.
Ar žiūrovai lanko "Don Žuaną“?
Žiūrovai jo reikalauja (juokiasi). Patekti neįmanoma, bilietai išpirkti keliems metams į priekį.
Ar padeda vaidmenį kurti įvairūs režisūriniai triukai, efektai, ar trukdo?
Jei nepateisinti, dažniausiai trukdo. Na, tarkim, Vagnerio "Reino aukso“ režisūra, ji visiškai priešinga nei "Don Žuano“. Jau pati scenografijos koncepcija vulgari... režisierius apie dainininkus negalvojo – plunžeris pakeltas į 4-5 metrų aukštį, taip sąlygiškai režisierius atskyrė dievo Votano ir nybelungo Albericho pasaulius – yra didžiulis nepatogumas dainuoti tokiame aukštyje ir žiūrėti į dirigentą iš viršaus, tik žingsnis į šoną – nebegirdi muzikos. Žurnale "Operos pasaulis“ perskaičiau mintį, kad, kai režisieriai nieko esmingo nesugalvoja, pradeda vulgarinti, o tada scenoje rodomi lytiniai santykiai, homoseksualumas – kas tik nori, nes vienintelis tikslas yra bet kokiomis priemonėmis sukelti žiūrovų reakciją. Iš kitos pusės, sakoma, kad teatras ir yra emocijų žadintojas, blogiau, kai nėra jokių – nei teigiamų, nei neigiamų.
Lietuvoje su Jumis vieši žmona Jolanta ir dvylikametė dukrelė Kristina. Žmona yra profesionali dainininkė, būtų keista, jei Kristina taip pat nesvajotų apie dainininkės kelią...
Taip, taip... Kristina turi tokią svajonę. Ji mintinai dainuoja visas operų "Valkirijos“, "Don Žuano“ partijas.
Visas?
Ir vyrų, ir moterų. Kristina labai imli ir muzikali (šypsosi).
Kur išleistumėte dukrą mokytis dainavimo?
Dėl kokybės – tik į Lietuvą. Pradinis dainininkų parengimas Lietuvoje yra geresnis nei Vokietijoje, nes jie mokomi nuosekliai ir kruopščiai. Žinoma, svarbu, ir kas yra tavo mokytojas. Tik po to galima būtų važiuoti į užsienį, nes ten daugiau dirbama savarankiškai. Bėda, kad Lietuvoje kainos už muzikinius mokslus tokios aukštos, beveik kaip Juliarde (Juilliard, Amerikos aukštoji menų mokykla), tad kodėl nepagalvojus apie studijas ten?
Dainininkas išskubėjo į repeticiją. Pagalvojau, kad Lietuvoje itin retai rengiami boso rečitaliai, nes ne kiekvienas operos solistas pasižymi tokiomis unikaliomis balso savybėmis, kurios leistų atlikti įvairių žanrų klasikinės muzikos veikalus. Užplūsta pasididžiavimo jausmas, kai žinai, kad lietuvio Almo Švilpos talentas pripažintas visose vokiškai kalbančiose šalyse, kad ten jis yra muzikos pasaulio įžymybė. Pagaliau apie charizmatišką dainininką sužinojome ir Lietuvoje. Tikimės, kad koncertai "Auksinės boso arijos“ ir "Vagneris pas Tomą Maną“ šių metų festivalyje "Muzikinis pajūris“ yra tik pati pradžia pažinties, kuri išaugs iki turiningo bendradarbiavimo su solistu Almu Švilpa ir ateityje.
Nijolė Jačėnienė
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą