Nacionalinės premijos laureatas Vladas Bagdonas: Daug ko nesuprantu, todėl nesu laimingas

Nacionalinės premijos laureatas Vladas Bagdonas: Daug ko nesuprantu, todėl nesu laimingas

Liepą bilietai į muzikinį spektaklį „Šerlokas Holmsas“, kur legendinį detektyvą įkūnijo (pagunda rašyt „legendinis“) Vladas Bagdonas, išpirkti. Bet šanso pamatyti lietuvių aktorių, Nacionalinės premijos laureatą, atliekantį netikėtą vaidmenį, ir taip nebūtų - spektaklis rodomas Sankt Peterburge, „Baltijskij dom“ teatro scenoje. Jo prieigose rymo dar dviejų Lietuvą garsinančių lietuvių - Donato Banionio ir Rimo Tumino - skulptūriniai krėslai. Kiekvienąkart susitikus ar prisiminus garsius aktorius, kurie, apeiti režisierių dėmesio, arba susitaiko su likimu, arba, kaip Vladas, sėkmingai dirba svetur, kyla klausimas, kodėl gi jų meistrystė „neįžeminama“ Lietuvoje.

- O žinote, ką vienas valstybės veikėjas yra pasakęs apie tokius žmones? Neva tie, kurie kokiais nors tikslais važiuoja į Rusiją, yra potencialūs nusikaltėliai, - sarkastiškai juokauja V.Bagdonas.

- Juokas juokais, turbūt jums, nuolatos kertančiam sieną, būtų vieni niekai suvaidinti emigrantą?

- Iš tikrųjų turiu tokį vaidmenį, jis mano vienas mėgstamiausių. Maskvos „Mossoveto“ teatro spektaklyje „Mašenka“ pagal Vladimirą Nabokovą vaidinu smarkiai pagyvenusį artistą emigracijoje. Esu nemažai prikūręs jam veiksmo, kuris padarė spektaklį įdomesnį. Jis lankomas, mėgstamas, tiesa, gana retai vaidinamas, bet mano Podtiaginas man patinka.

- Tačiau jis irgi nepasiekiamas. Šią vasarą turėsime pasitenkinti jūsų dainomis, jų ilgesiu.

- Turiu porą koncertų. Iš tikrųjų mano dainose nieko linksmo nerasite, bet tai išplaukia iš charakterio.

- Kadaise viena teatro tyrinėtoja režisierių Eimuntą Nekrošių buvo pavadinusi sėkmės pirosmaniu. Šis apibrėžimas, ko gero, tiktų ir jums?

- Galimas daiktas, jis man tiktų net labiau, - prieš daug metų esu vaidinęs šitą personažą Jaunimo teatre. Kita vertus, nors itin didelės kūrybos nesėkmės manęs nelydi, tačiau kaip tas gruzinų dailininkas, jokių turtų taip ir neužgyvenau...

- Tik liūdesį?..

- Prisimenu epizodą iš rusų filmo „Išgyvensim iki pirmadienio“: rašomajame darbe vaikai turėjo atsakyti į klausimą, kas yra laimė; jie stengėsi, fantazavo, o vienas berniukas brūkštelėjo: laimė yra tai, kai tave supranta. O man šiandien atrodo, kad laimė yra tada, kai tu supranti. Kadangi aš labai daug ko nesuprantu, tai nesu labai laimingas.

- Kur to nesupratimo daugiau: teatre ar šalia jo?

- Žinoma, aplink, nors ir teatre nelabai suprantu, kas vyksta, aš atsilikau. Nežinau, ar daug kas sugeba sekti madą ir dalyvauti jos „klyksme“, nežinau, ar daug kas spėja eiti koja kojon su jaunimu. Reikia būti labai pasiryžusiam ir pasišventusiam, - aš, matyt, ne toks, aš esu beviltiškai atitolęs nuo šiuolaikinio meno...

- ...kuris netrukus gal pademonstruos ir tikrą kraują scenoje; visa kita jis jau pademonstravo...

- Prisimenu vieną ilgą, baigiamąjį aktorinio kurso spektaklį akademijoje: jo pradžioje vaikinas netyčia susižalojo ranką ir visą laiką, kol jis buvo scenoje, visi slapta vylėsi, kad kas nors ims ir pagaliau nutrauks vaidinimą, tačiau jo niekas nenutraukė, kraujas varvėjo, ir buvo nežmoniškai sunku į jį žiūrėti tiek vaidinantiems, tiek susirinkusiems. Negeras tai buvo vyksmas ir jausmas buvo negeras, nemalonus, tad abejoju, ar jūsų pranašystė išsipildys.

- Juk šiais laikais gyvybė beprotiškai atpigusi.

- Apskritai nuvertintas žmogus, jo sąmonė, laisvė mąstyti ir reikšti mintis. Viskas taip sutvarkyta ar taip tvarkoma, kad įsiviešpatautų kokia nors viena valdžiai ar kokiai suinteresuotų grupei paranki mintis, kad nekiltų kitokios minties apraiškų. Dabar žmogus, išsakęs, sakysim, nepopuliarų požiūrį į migrantus ar terorizmą, gali sulaukti nereikalingo dėmesio. Žmogus tampa įkaitu situacijos, dėl kurios jis niekuo dėtas, ir staiga supranta, kad ir čia gali jį girdėti ir ten gali klausyti, - jis jaučiasi esąs nuolat stebimas. Štai aš laikau kišenėje mobilųjį ir galvoju, gal ne vien į jūsų diktofoną aš šneku, - gal ir telefono mikrofonas viską atspindi... Jei galėčiau visa tai suprasti, būčiau laimingas, bet, kaip sakiau, suprantu, kad daug ko nesuprantu.

- Tad gal suprantat, kodėl Lietuvoje tiek gerų aktorių, režisierių? Gal tiesiog lietuvio kraujyje vaidinti, kad liūdna, kad gyvenimas nepakeliamai sunkus?..

- Ir rusų korespondentai mūsų klausia, kodėl tokioj mažoj tautoj tiek gerų artistų ir režisierių, tik niekas nesugeba tinkamai atsakyt. Aš irgi nežinau, kodėl. Galbūt priežastis - teatro mokykla, kuri šiek tiek kitokia, negu rusų. Jiems būdingesnė rėksminga emocijų raiška, mes gal giliau kabinam tą gyvenimą, mūsų menininkai ieško ir randa daugiau prasmių kokiame nors siužete. Smagu, kad tokia maža šalis kaip Lietuva pasižymi nepaprasta teatrine kultūra, kuria domisi pasaulis.

- Tačiau kodėl, turėdama tokį turtą, turiu galvoje nedirbančius meistrus, jo neeksploatuoja pati?

- Žinote, Lietuvoj aš esu pensininkas, o Rusijoj net vairuotojas, gruzinas, kuris mane vežioja, į oro uostą ir iš jo, Timūras, sako, ne, Vladai, tu neteisus - artistų pensininkų nebūna, jie į pensiją neišeina. Suprantate, nepaisant viso to, ką šnekėjau apie režisūrinę teatrinę mokyklą, pas mus labai gajus pragmatiškumo jausmas. Aš irgi esu toks.

- Kuo jis pasireiškia?

- Kiekvienai daržovei - savas metas. Ateina laikas, kai pajunti, kad nebepajėgi padaryt to ar ano, nebepajėgi taip gražiai judėt, kaip anksčiau judėdavai, nebesi stiprus fiziškai, tavo prigimtis tau kužda užleisti vietą jaunesniems, juolab kad niekas tam neprieštarauja. Štai rusų aktorius Vladimiras Zeldinas tebevaidina teatre, nors jam jau 101 metai. Ačiū Dievui, kad jis sulaukė tokio amžiaus ir, ačiū Dievui, kad jis dar gali vaidint, bet pas mus trupučiuką kitas jaunų žmonių požiūris: netrukdykim, tegu aktorius ramiai nusensta.

- O kur balansas?

- Kas čia nustatys tą balansą? Tik Rimas Tuminas gali jį nustatyti J.Vachtangovo teatre, pakvietęs visus senius ir išvedęs juos į sceną. Jis tą moka daryti, jo pasaulėjauta tokia. Mūsų režisieriams svarbu, kad spektaklis išeitų, kad jame lukštentųsi šiuolaikinės mintys ir kad jį lankytų jaunas žmogus. Tokias nuostatas lemia darbdavys. Sakysim, Rusijoje aš gaunu penkiskart didesnį honorarą negu Lietuvoje, vaidinu spektaklyje „Mašenka“, kuriame, be manęs, vaidina dar trys kviestiniai aktoriai, vaidiname salėje, kurioje telpa tik šimtas žiūrovų, maža to, teatras apmoka artistams kelionę į abi puses, bet nenuima to vaidinimo, nors jis nėra komercinis. Lietuvoje šiuo atžvilgiu vaizdas kiek kitoks. Retai būdavo vaidinami „Faustas“ ar „Otelas“, ir dabar, manau, Nekrošiaus spektakliai vaidinami retai - vidurinė klasė, kuri lanko teatrą, nelabai nori nekomercinių vaidinimų. Čia nieko stebėtina - tas pat yra ir Vakaruose. Tad, sakykite, ką Bagdonas gali papasakoti žmogui, užsilikusiam Lietuvoje, kas jam būtų artima, įdomu?..

- Juk Vilniaus Mažajame teatre vaidinate R.Tumino režisuotą „Minetį“.

- Kiekgi? Vaidinu du kartus per metus ir tai nežinau, ar aš dar noriu jį vaidinti. Nejuntu publikos atsako, nejuntu suinteresuotumo tomis problemomis, kurias kelia Minetis. Ar jaunas būdamas, ar pagyvenęs, ar senas, vis tiek nori žmogus kažko, kas tave džiugintų, norisi kažką padaryt, kuo galėtum būti patenkintas. Aš vaidinu Podtiaginą spektaklyje „Mašenka“ ir esu patenkintas, mane tas džiugina. Kai pajutau, kad nebedžiugina vaidint Faustą, vaidint Otelą, nes neturiu tiek sveikatos, tie spektakliai nustojo egzistuot.

- Kadaise ir E.Nekrošiaus „Pirosmani, Pirosmani...“ buvo laikomas spektakliu rinktinei publikai, tačiau jis traukė ne vien elitinį žiūrovą...

- Už Pirosmanio stovėjo jausmai, moteris, - tai buvo graži istorija. Minečio istorija irgi graži, bet įspūdis toks, kad ji praslysta pro ausis nepaliesdama žiūrovo, jam nereikia jos. Kažko kito dabar žiūrovas reikalauja. Keistas dalykas: gegužę į pirmą premjerinį spektaklį Peterburge į Šerloką Holmsą atėjo pilna salė, į antrą spektaklį - du trečdaliai, po savaitės - pilna salė ir stovėjo, dar kitą dieną - ir stovėjo ir „gulėjo“, nebuvo kur, kaip sakoma, nukristi obuoliui. Tekstas nevykęs, muzika normali, jeigu ją deramai aranžuotų, bet nebuvo tam pinigų, viskas buvo padaryta kompiuteriu, be tikro orkestro...

- Ir jūs ten jaučiatės geriau nei „Minetyje“?

- Žinoma, geriau. Kada aš dar galėjau tikėtis vaidinti Šerloką Holmsą, bet kai pasiūlė suvaidint, pasakiau, žinoma, noriu. Tai muzikinis vaidinimas su įspūdinga scenografija, su doze humoro, su šiokiais tokiais partnerių tarpusavio pasibaksnojimais, su šokiais, dainomis. Aš irgi sudainuoju dainelę, nors irgi nevykusiai aranžuotą. Scenoje skrajoja motociklai, kyla lėktuvai, ir aš ten skrajoju padebesiais, ir tokioje kone virtualioje erdvėje viskas žiba, sukasi, bet praktiškai ten nėra kur pavargt. Paišdykauji ir smagu. Vienaip ar kitaip tas dvi valandas ilsisi ir publika. Ji patenkinta, kritikai nelabai, jie nekantrauja, kada Bagdonas pradės lyrus ar dar ką nors vaidint...

- Dirbdamas pagal sutartis nepasiilgstate sėslumo, tam tikros vietos, kolektyvo?

- Kai 1992 metais išėjau iš Jaunimo teatro, praradau tą jausmą, nepaisant to, kad „Mossovet“ teatre grimo kambario lentelėje šalia Jurskio, dar poros kolegų, įrašytas ir Bagdonas. Paikas mano žingsnis buvo išeiti iš etato, daryti sutartį su teatru, toks vaikėziškas. Išgyvenau kažkaip, iš bado nenumiriau, bet savo grimo kambario neturėjau seniai... Gerai atsimenu grimo kambarį Jaunimo teatre, dabar šiek tiek jo net gailiuosi, be abejo, bet tas gailestis mano irgi šiek tiek pragmatiškas, aš į viską žiūriu realiai. Nesu iš tų, kurie sako, tau metų tiek, kiek tu jautiesi, esu iš tų, kurie linkę žiūrėt į pasą...

Nežinau, gal tai Tėvynės meilė, jei aš, savaitę nebuvęs Lietuvoj, imu nervintis, blaškytis, sau keistus klausimus uždavinėti, kodėl aš čia, ką aš čia veikiu... Nors kaskart išvažiuoju tik dirbti, bet neįsivaizduoju savęs be Lietuvos. Stebiuosi jaunais žmonėmis, kurie išvyksta kur nors ir būna TEN: ten dirba, valgo, ten skaito, žiūri televizorių, eina į kokius nors klubus ir... nesusipyksta su protu. Net persikeldamas į jaunesnius laikus, nesuprantu, kaip tai įmanoma...

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder