Renginyje dalyvaus autorius, Kovo 11-osios akto signataras, žurnalo “Nepriklausomybės sąsiuviniai” redaktorius Romualdas Ozolas, žurnalistas, buvęs dienraščio “Lietuvos žinios” vyr. redaktorius (2007-2012), Seimo narys Valdas Vasiliauskas, literatūrologas, Mykolo Riomerio universiteto prorektorius dr. Giedrius Viliūnas.
Vidmantas Valiušaitis yra žurnalistas, publicistas, redaktorius, politikos ir kultūros apžvalgininkas, MRU Adolfo Damušio demokratijos studijų centro vadovas.Baigė Kauno politechnikos institutą ir Vilniaus universitetą.Įvairių laikraščių ir žurnalų vyr.redaktorius, redaktorius (1987–2007), Laisvosios Europos radijo korespondentas (1990–1999).
V. Valiušaitis dėstė reporterio darbo pagrindus ir žurnalistinę etiką Vytauto didžiojo ir Klaipėdos universitetuose. Daugelio publikacijų kultūros ir politikos klausimais autorius.Jis parengė ir išleido 13 knygų, kurių yra autorius, redaktorius, sudarytojas, įvadinių straipsnių autorius.
Domisi valstybės ir demokratinės visuomenės raida, tarpukario nepriklausomos Lietuvos, pokario lietuvių išeivijos visuomeniniais, politiniais, kultūriniais procesais, stebi dabartinės Lietuvos kultūros, švietimo, politikos procesus, juos komentuoja viešojoje erdvėje.
Knygos pratarmėje V. Valiušaitis rašo: “Faktas, kad vyksta milžiniški pokyčiai žmonijos sąmonėje, kad bandoma išjudinti pamatines vertybes, ant kurių iškilo, kurios pagrindė ir kuriomis laikosi Vakarų civilizacija, – sunkiai paneigiamas.
Kur yra Lietuva šiame procese ir koks likimas jos laukia? Ar mes išliksime kaip tauta, išsilaikysime kaip valstybė, tapsime laisvų, likimą savo pačių rankose tvirtai laikančių žmonių bendruomene?Vydūnas juos vadino „sau žmonėmis“. Tai klausimai, kuriuos turėjau akiratyje visus 25-erius metus, kada, vos prsidėjus Atgmimui, nuo 1988-ųjų, pradėjau sekti politinę Lietuvos raidą ir rašyti komentarus į spaudą. Nors išleidau ne vieną publicistikos knygą, tačiau bregždžia būtų ieškoti tiesioginių atsakymų į tuos klausimus.Jų nėra nei šiame, nei anksčiau išleistuose publicistikos rinkiniuose.Tačiau šie klausimai buvo mano mintis orientuojanti gairė, vertinant įvykius, procesus, žmonių veiksmus.
Kita vertus, į tuos klausimus šiandien vargu ar galima duoti atsakymus.Visuomenė ir žmonės nepaliaujamai keičiasi. Ta kaita gali būti į gerą ir į blogą. Ir net po pasikeitimų į blogesnę pusę, laisvų žmonių bendruomenėse tikimybė kaitos į gerą paprastai išlieka. Kol, žinoma, neužklumpa lemtingoji valanda „Z“, kada istorija pareikalauja iš tautų, įskaitant didžiąsias ir galingąsias, neišvengiamo atsakymo į klausimą: laisvė – kam?
Savo knygą pavadinau kiek provokuojančiai.Iš dalies smoningai siekadamas šiokios tokios intrigos, iš dalies atsispirdamas nuo dviejų straipsnių pavadinimų. Man pasirodė, kad šie du tekstai ganai būdingai atspindi mano publicistikos esmę – sklaidyti ne nuogus ir sausus politinio gyvenimo faktus, o interpretuoti juos platesniame istoriniame bei kultūriniame kontekste. Tai leidžia į kasdienybės tėkmę pažvelgti iš tam tikro atstumo, kad paaiškėtų esmingesni dalykai. Bet kaip tai pavyksta – spręsti, žinoma, ne man.”
“Dievas ir velnias figūruoja Vidmanto Valiušaičio komentaruose, – rašo Saulius Spurga, politikos apžvalgininkas, Balsas.lt vyriausiasis redaktorius (2005-2008). – Filosofinis kontekstas ir gilus susimąstymas, kaip ir, rodos, pačias būties šaknis siekiantis rūpestis yra išskirtiniai šių komentarų bruožai. Jo balsas gerokai išsiskiria iš daugelio kitų komentuotojų, kurių rašiniai tėra vienadieniai bei momentiniai rašalo tėkštelėjimai, fone. V. Valiušaitį laikiau ir laikau mūsų apžvalgininkų „sunkiąja artilerija“.
Tai turtingos, giliai mąstančios ir jautrios asmenybės kūryba, pagrįsta nuodugniomis studijomis.Dėmesys žodžiui atspindi pagarbą skaitytojui ir suteikia rinkiniui išliekamąją vertę. Kūriniai savo forma priartėja prie mažo apsakymo ar esė ir tampa kultūros reiškiniu. Lietuvoje turime vos keletą tokio lygio apžvalgininkų, koks yra V. Valiušaitis. Amžinas nerimas ir tiesos ieškojimas yra intelektualo, kurie seniau buvo vadinami išminčiais bei filosofais, dalia. Ir Vidmantas yra ištikimybės šiai nuskirčiai pavyzdys.”
Pasak Valdo Vasiliausko, buvusio dienraščio “Lietuvos žinios” vyriausiojo redaktoriaus (2007-2012), “V.Valiušaitis yra pirmiausia Sąjūdžio subrandintas žurnalistas, pirmojo Kauno Sąjūdžio laikraščio „Kauno aidas“ įkūrėjas ir redaktorius, savaitraščio „Atgimimas“ jo šlovingais laikais vienas vadovų ir publicistų. Geriausiuose knygos straipsniuose jautresnė ausis nesunkiai išgirs tos Atgimimo laikų talentingos publicistų plejados - Arvydo Juozaičio, Algirdo Patacko, Romualdo Ozolo, Bronislovo Genzelio, Sauliaus Šaltenio, Kazio Sajos ir, be abejo, Vytauto Landsbergio – atbalsius.
Savitas braižas - tai ir aiški individuali pozicija, ir asmeninė atsakomybė, kai neieškai užuoglaudos už partijos, cecho, komandos ar grupės draugų saugios kolektyvinės sienos. Bet tik tokiu atveju ir yra prasmės kalbėti apie laisvą žodį, kuris neįmanomas be vidinės laisvės ir nepriklausomos pozicijos. Iš tikrųjų laisvas žodis įpareigoja netylėti ir tada, kai nesutinki net su savo bendražygiu ar senu bičiuliu. Tai nesyk šioje knygoje demonstruoja ir V.Valiušaitis, kuris apdovanotas pačiu rečiausiu šiuolaikinėje Lietuvos žiniasklaidoje gebėjimu išlikti principingu, ginant savo nuomonę, ir neįžeisti oponento.Gal ir todėl, kad autoriui nėra didesnės žurnalisto ar ir komentatoriaus nuodėmės, nei kritika ad hominem. Lietuvoje kritika neretai virsta atviromis patyčiomis ar bet moraliniu teroru, nes nukreipta į žmogų, jo asmenybę, o ne į jo darbus. Protesto balsą prieš žmogaus žeminimą, jo orumo trypimą ne kartą girdime šioje knygoje.”
Dr. Giedrius Viliūnas pastebi, kad “šio autoriaus rašiniuose susijungia gyvai juntama prieškarinės Lietuvos respublikos inteligencijos tradicija ir šiuolaikinis Vakarų intelektualinis diskursas; duodamos nuorodos tiek į provakarietiškos orientacijos prieškario bei išeivijos intelektualinius autoritetus, tiek į gerai išmanomą šiandieninės politikos bei visuomenės vertinimo vakarietišką kontekstą.”
V. Valiušaičio “susvertoje ir palyginti ramioje kalbėsenoje nuolat skambantis kasdieninės politikos motyvas, – Romualdo Ozolo žodžiais, – drausminamas dviejų polių įtampos: asmens doros pozicijų, paremtų amžinosiomis Vakarų krikščioniškosios civilizacijos dorovės bei elgesio nuostatomis, ir bendruomenės pozicijų, kurių tikslas – nacionalinės valstybės siekis, valstybės patikimumas ir tinkamumas gyventi joje ir kaip asmeniui, ir kaip piliečiui oriai, tikslingai ir prasmingai. Tai ne itin dažna mūsų publicistų apsisprendimo kryptis, tuo labiau – tokio tikslingo ir tokio produktyvaus apsisprendimo.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą