"Mano pirmojo spektaklio pavadinimas "Ten būti čia" - tarsi mano gyvenimo kodas. Nuolat esu kelionėje, trečdalį laiko praleidžiu Lietuvoje, du trečdalius - ten, užsienyje", - sako režisierius Oskaras Koršunovas.
Prieš savaitę Klaipėdos dramos teatre režisierius pradėjo naują kelionę. Su devyniais uostamiesčio aktoriais, scenografe Jūrate Paulėkaite, kostiumų dailininke Agne Kuzmickaite bei kompozitoriumi Gintaru Sodeika jis leidosi "Į Damaską" Augusto Strindbergo pjesės labirintais. Spektaklio premjera numatoma spalio pabaigoje.
Sausio mėnesį A. Strindbergo "Į Damaską" premjerą išleidote į Norvegijos nacionalinio teatro sceną. To paties kūrinio pastatymas Klaipėdoje - norvegiško spektaklio perkėlimas į lietuvišką sceną ar nauja interpretacija?
Nauja interpretacija. Statant kūrinį Osle atsirado daug minčių, kurių neįgyvendinau.
Norvegijoje daugiausiai rėmiausi pirmąja dalimi, bet buvo medžiagos ir iš antros bei trečios dalies. Siekiau aprėpti pagrindinius viso kūrinio prasminius akcentus. Dabar ketinu daugiau remtis antrąja ir trečiąja kūrinio dalimi. O apskritai didžiausia mano svajonė būtų pastatyti visą trilogiją.
"Į Damaską" - viena sudėtingiausių ir erdviausių A. Strindbergo pjesių. Bet man ji pasirodė ne tiek sudėtinga, kiek suteikianti galimybę turtingai teatrinei kalbai. Tai trilogija, kurios medžiagos užtektų dešimčiai spektaklių. Niekas, išskyrus Bergmaną, nėra pastatęs viso šio Strindbergo kūrinio.
Kodėl šį spektaklį statote Klaipėdos dramos teatre, o ne su savo trupe?
Klaipėdos dramos teatro kolektyvas - yra aktorių komanda, kuri gali suvaidinti šią pjesę. Faktorių yra daug. Tai, kad čia yra vyresnių ir jaunesnių aktorių, kad yra aktoriai-asmenybės...
Pagrindinius nepažįstamojo ir damos vaidmenis kuria Vytautas Anužis ir Eglė Barauskaitė. Labai įdomų, stiprų motinos personažą kuria Nelė Savičenko. Yra toks personažas sielos ligonis ir tuo pačiu pagrindinio personažo alter ego Cezaris. Jį vaidins Darius Meškauskas. Labai efektingas elgetos personažas, kurį kurs Vytautas Paukštė. Įdomus daktaro charakteris, kurį vaidina Igoris Reklaitis.
Kokie jūsų įspūdžiai, pastebėjimai po pirmosios repeticijų su Klaipėdos dramos teatro aktoriais savaitės?
Geri. Aktoriai labai pasiruošę, o tai nėra toks jau elementarus ir dažnas dalykas teatre šiais laikais. Jie įsigilinę į pjesę, paskaitę paraleliai su šia Strindbergo pjese egzistuojančią literatūrą.
Norvegiškąjį "Į Damaską" pastatymą esate pavadinęs vienu geriausių savo spektaklių. Kas jums yra geras spektaklis?
Geras spektaklis, kai teatras tampa daugiau negu žodis. Kai spektaklyje atsiranda daugiau prasmių ir emocijų nei tekste. Kai esminės, egzistencinės patirtys tampa sceniškai įtaigios, kai tau svarbūs dalykai scenoje artikuliuojami taip, kad tampa svarbiais ir kitiems žmonėms.
Strindbergas šią pjesę rašė, kai jį buvo ištikusi gyvenimo krizė. Tai labai autobiografiška pjesė, savotiška autoriaus savirefleksija. Joje jis permąsto vidutinio amžiaus vyro gyvenimą, kalba apie meilę, apie skyrybas, dievoiešką, tikėjimą, netikėjimą, savo gyvenimo tikslo paieškas.
Tai temos, kurios man svarbios šiuo gyvenimo laikotarpiu. Šia medžiaga Norvegijoje aš sugebėjau prabilti apie tai scenoje ir rasti atgarsį žiūrovų protuose, širdyse. Tai - svarbiausia. Žinoma, buvo ir stiprūs aktoriniai darbai, ir tiksli vizualinė raiška, muzika. Kai visi šie komponentai susilieja - tai geras spektaklis.
Režisuojant po keletą kartų tą pačią dramaturgiją, gvildenant tas pačias temas kyla kartojimosi rizika. Kaip jos vengiate?
Sąmoningai ilgą laiką rinkausi skirtingą dramaturgiją. Nuolat keliu sau iššūkius, ieškau naujos raiškos. Nenoriu būti režisieriumi, kuris visą gyvenimą stato vieną spektaklį.
Kokią teatrinę raišką diktuoja Strindbergo "Į Damaską"?
Teatrinę simfoniją, labai polifonišką, atmosferinę, trapią, kupiną išgyvenimų, nuojautų. Joje yra siurrealistinio, dadaistinio, absurdo teatro elementų, sapno atmosfera.
Susidaro įspūdis, kad "Į Damaską" bus sudėtingas spektaklis, skirtas intelektualiam žiūrovui?
Ne. Tai bus sudėtingas spektaklis aktoriams. Jei pavyks jį tinkamai įgyvendinti - jis nebus sudėtingas žiūrovams, nes jame yra daug atpažįstamų gyvenimiškų, kartais net komiškų situacijų.
Įdomu, kada ir kaip prasideda spektaklis? Nuo pjesės analizės?
Spektaklis prasideda nuo abipusio pasitikėjimo tarp jo kūrėjų. Kai atsiranda pasitikėjimas - prasideda konstruktyvus darbas. Pasitikėjimas tarp manęs ir klaipėdiečių aktorių jau yra. Jis atsirado kuriant M. fon Majenburgo "Šaltą vaiką".
Po to analizuojama pjesė, nubrėžiami spektaklio tikslai, prasideda repeticijos scenoje. Netikėtumai, kurie atsiranda aktoriams improvizuojant repeticijų metu - man pats įdomiausias dalykas.
Kokie jūsų pirminiai tikslai kuriant spektaklį?
Kuo labiau praplėsti aktorių asociacijų lauką. Teatrinė scena - tai ne kvadratiniai scenos metrai, teatrinė erdvė - kolektyvinė aktorių ir žiūrovų vaizduotė.
Jurga PETRONYTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą