Stebeilijantis į Žemaitijos tautodailininkės Kristinos Stasės Mažukaitienės snaigių karpinių parodą, atidarytą tautodailės salone "Marginiai", neapleidžia mintis, jog sakralumas visų pirma atsiskleidžia mažuose dalykuose.
Tūkstančiai manikiūrinėmis žirklutėmis menininkės iškarpytų snaigių pasklido po pasaulį, net į tas šalis, kuriose niekada nebūna sniego...
Snaigių kodas
"Tas snaiges atsinešiau gimdama", - sakė gruodžio 31-ąją gimusi tautodailininkė, kurią tėveliai pūgai pustant iš gimdymo namų parsivežė arkliais kinkytose rogėse. Beje, jos tėvelis ir trys dėdės buvo medžio drožėjai - dievadirbiai.
Iš gimto Žemaičių Naumiesčio į Klaipėdą K. S. Mažukaitienė atvyko dirbti bendruomenės slaugytoja. Nuo vaikystės ji mėgo karpyti paveikslėlius, o sukurti popierines snaiges, papuošti ligoninės kalėdinę eglutę paskatino kolegė.
Nuo tos dienos jau dvidešimt metų tautodailininkė darbuojasi žirklutėmis. Jau pusšimtis įrankių atšipo, o snaigės vis keliauja į Ameriką, Kanadą, Didžiąją Britaniją. "Pati lankiausi šalyje, kur itin retai iškrinta sniego - Australijoje, ir teko tos šalies vaikus mokyti karpyti snaiges. Jie nebuvo šių akyse matę, tad kitą dieną atsidėkodami atnešė kalną ledų, kuriuos visi valgėme", - juokėsi Kristina.
Kristinos sniego jausmas
"Pirmąją snaigę 1885 metais sausio 15 dieną per mikroskopą nufotografavo amerikietis Vilsonas. Per savo gyvenimą jis nufotografavo per 5 000 snaigių, ir paaiškėjo, kad visos jos yra šešiakampės ir visos - skirtingos", - pasakojo pokalbininkė.
Tautodailininkė taip pat stengiasi, kad snaigių formos nesikartotų. "Yra begalė variacijų: snaigėje telpa ir paukšteliai, ir voveraitės, ir augalai. Man šauna netikėta mintis, ir "įaudžiu" snaigėn voratinklį su voru. Esu sukūrusi didžiulį ornamentą su juodomis snaigėmis. Jos atrodo tarsi juodos gulbės", - sakė K. S. Mažukaitienė.
1989 m. ji atstovavo Lietuvai pasaulinėje karpinių parodoje, vykusioje Vilniaus dailės parodų rūmuose, ir buvo vienintelė autorė, eksponavusi snaiges.
"Nors snaigės yra "sezoninės", žmonės jomis labai domisi ir džiaugiasi, vertina. XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje kaimo trobose karpiniais buvo puošiami žibalinių lempų gaubtai, lentynos, indaujos, tačiau ir šiandien iš karpinių daromos užuolaidėlės, staltiesėlės, ypač Kalėdoms. Net veidrodžiai puošiami karpiniais, baldai, langai ir lubos. Iš trapios medžiagos galiu padaryti ilgametę snaigę, sutepus popierių lipalu ir išpurškus laku. Atrodo ji natūrali, kaip gamtoje", - sakė tautodailininkė, pasijuokusi, jog jos šeima irgi turi turėti kantrybės, nes namuose nuolat "sninga".
Snaigę su paveikslėliais ji karpo visą savaitę, o mažyčių per vakarą - dešimtį. Įskausta akys ir rankos, tačiau autorė savo užsiėmimą laiko svajingu, atpalaiduojančiu, pakylėjančiu. Įkvėpimo semiasi iš pacientų dovanotų poezijos knygų. Vaikai atvežė persų katę, ši netrukus taip pat buvo "iškirpta". Dabar karpinių meno moteris moko savo dukterėčios šešiametę dukrelę Eglę. Moteris juokauja, kad jai perduos įgūdžius, kurie leis sukurti savo snaigių šalį.
Ivona ŽIEMYTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą