Netrinkime savęs iš savo atminties

Neapsikentusi, kad ir šiandien didesnė pasaulio dalis lietuvius laiko slavais, kad po pasaulį klaidžioja ir veši neva apie Lietuvą bylojančios pseudomokslininkų skleidžiamos teorijos, o labiausiai - kad žinojimą apie savąją kilmę, kalbą ir istoriją patys lietuviai noriai trina iš savo atminties, žinoma šalies mokslininkė, Lietuvos mokslų akademijos tikroji narė, profesorė, Lietuvių kalbos instituto direktoriaus pavaduotoja, prūsų kalbos tyrinėtoja Grasilda Blažienė subūrė aplink save atsakingų mokslininkų būrį, surado Lietuvą bei lietuvybę mylintį mecenatą ir ėmėsi neatlygintinos misijos - pasakoti pasauliui apie Lietuvą bei lietuvius tiesą.

- Užsiimate labai gražia veikla - drauge su solidžių mokslininkų komanda rengiate ir leidžiate pasauliui apie Lietuvą, lietuvių kilmę bei seniausią Europos kalbą pasakojančias knygas. Tačiau sužinojęs, kad visi dirbate neatlygintinai, o knygas leidžiate iš privačių mecenato lėšų, tuoj pat panūdau paklausti apie motyvą, kiekvieną jūsų paskatinusį tokiai veiklai?

- Paprastų žmonių kalba tariant, trūko kantrybė vis girdint, kokie pramanai pasakojami apie lietuvius vietoj istorinės tiesos. O turint omeny, kad panašiais dalykais užsiima gabūs ir žinomi žmonės, kaip antai garsi lietuvių kilmės Venesuelos žurnalistė Jūratė Statkutė de Rosales, tikinanti, kad Romą nukariavę gotai išties buvo ne kas kita, o gudai - viena baltų genčių, jų skleidžiamos fantazijos sėkmingai sklinda pasaulyje ir tampa pavojingos tiek mūsų geram vardui, tiek savęs pačių, savųjų šaknų suvokimui ir pažinimui.

Man išties labai liūdna ir neramu konstatuoti, kad net ir praėjus 25 metams po Nepriklausomybės atgavimo Lietuvos mokslas vis dar neatsibudo iš letargo miego, baisu, kad lietuviai uoliai ir noriai skuba save ištrinti iš savo sąmonės, kone visuotinai, valstybiniu mastu užsiėmę savosios „naujųjų europiečių“ tapatybės paieškomis, nors tapatybės ieškoti nereikia - ji buvo, yra ir bus, tačiau nepateisinamai ir neatleistinai nepasivarginame apie ją sužinoti, pasidomėti patys savimi. Ir patys mes, ir kitos tautos pastebi, kad lietuviai ypač kenčia dėl tautinės saviniekos ir nevisavertiškumo komplekso, bet argi apskritai įmanoma jaustis visaverčiais ir oriais tiems, kurie nė nežino, kas esą?

Taigi prieš porą metų susibičiuliavau su panašiai situaciją matančiu verslininku Artūru Mrazausku, kuris pasisiūlė tapti mūsų misijos mecenatu, susisiekiau su pulkeliu baltistiką įsimylėjusių mokslininkų, sukviečiau juos į redakcinę kolegiją ir ėmėmės darbo.

Susibūrė redaktorių ratas, kalbos mokslams atstovauju aš, Italijos Pizos universiteto profesorius, Lietuvos mokslų akademijos užsienio narys, Vilniaus universiteto garbės daktaras Pietras Umbertas Dinis ir profesorius iš Prancūzijos Danielis Peti, kultūros istorijos tematiką ėmėsi globoti habilituota mokslų daktarė Ingė Lukšaitė ir daktaras Sigitas Narbutas, istorijos - Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Zigmuntas Kiaupa, archeologijos - Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys, Klaipėdos universiteto profesorius Vladas Žulkus, profesorius iš Vokietijos Klausas fon Karnap-Bornhaimas ir Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys, Lietuvos edukologijos universiteto profesorius Eugenijus Jovaiša. Taip pat kaip recenzentą į komandą priėmėme garsųjį čekų mokslininką baltistą Ilją Lemeškiną.

Savuoju moto, nusakančiu drauge ir mūsų veiklos tikslus, pasirinkome prūsišką frazę „billemai bhe ersinnimai“, reiškiančią „bylojame ir pažįstame“. Šie prūsiški žodžiai ženklins visas mūsų serijos knygas, apimančias tokias mokslo sritis kaip kultūros istorija, kalbotyra, istorija, archeologija... Pirmoji mūsų kregždė - pasaulinio garso JAV kalbininko Viljamo R.Šmolstygo knyga „Senosios prūsų kalbos studijos“ - jau išleista ir jau pasiekė savąją tikslinę auditoriją. Šiuo metu verčiama į lietuvių kalbą ir ruošiama spaudai Pietro Umberto Dinio knyga apie baltų kalbas bei jų vertinimą Europoje nuo XV-XVI amžiaus. Kitaip tariant, tai - ką apie mus, baltus, anuomet kalbėjo Europa.

- Norėčiau, kad į klausimą apie motyvą atsakytumėte paprastai ir ūkiškai - kas jums pačiai, mecenatui, redakcinės kolegijos nariams iš to, kad vykdysite šią misiją, o pasaulį pasieks mokslinės baltistikos knygos?

- Kas mums iš to? Jei turite omeny uždarbį - nieko. Mes tai darome tik dėl to, kad mylime Lietuvą, lietuvių kalbą, gerbiame savąsias šaknis ir rūpinamės savąja kultūra.

- Puikus motyvas. Tačiau truputį stebina, kad tarp baltistikos sklaida besirūpinančios redakcinės kolegijos narių yra tiek daug užsieniečių.

- Nesistebėkite, visi šie žmonės - solidūs baltistai. Baltistika, aš pasakyčiau, apskritai yra drauge ir liga, ir pašaukimas. Jei jau žmogus užsikrečia, tai visam gyvenimui.

Nereikia manyti, kad baltistika - lokalus lietuvių ir latvių reikalas. Ši „bacila“ gaji ir JAV, ir Italijoje, ir Vokietijoje, ir kitose šalyse... Patikėkite, toli nuo mūsų kraštų gyvendami žmonės vien dėl meilės baltistikai išmoksta lietuvių bei latvių kalbas, studijuoja ir tyrinėja prūsų kalbinį palikimą...

Tiksliausiai juos apibrėžtų pavadinimas „įsimylėjėliai“, bet moksliškiau būtų sakyti, kad tai žmonės, suvokę lietuvių kalbos ir baltų kalbų svarbą tiek indoeuropeistikai, tiek kalbotyros mokslui apskritai.

Mums, Lietuvoje gyvenantiems baltistams, nepaprastai naudinga su tokiais žmonėmis bendradarbiauti - juk gyvendami svečiose šalyse jie turi galimybes naudotis tais archyvais, kurie mums neprieinami. Pavyzdžiui, Vatikano metraščiais, kupinais nepaprastai vertingos, mums lig šiol nežinotos medžiagos...

- Kaip suprantu, tikslinė jūsų leidžiamų knygų auditorija - pasaulio mokslo žmonės. Koks iš jūsų darbų džiaugsmas eiliniam statistiniam lietuviui, kuris tų knygų nei skaitys, nei supras?

- Tiesa, orientuojamės į mokslo žmonių auditoriją, mūsų leidžiamų ir planuojamų leisti knygų tiražai - tikrai nebus dideli, lektūrą platinsime per mokslines įstaigas, baltistikos centrus įvairių šalių universitetuose, taip pat - knygų mugėse.

Be abejo, plačiosios masės šių knygų neskaitys, tačiau neabejoju, kad nauda iš to bus visiems drauge ir kiekvienam atskirai. Pirmiausia lietuviai visai kitaip ims jaustis pasaulyje - bus mažiau gūžčiojančių pečiais, ištarus žodį „Lietuva“, bus mažiau manančių, kad pagal kalbos ir kultūros prigimtį mes - slavai, bus mažiau tikinčių, kad ne gotai, o baltai nukariavo Romą...

Suvokimas, kad esame vertingi, kažkuo išskirtiniai kitų akyse, natūraliai kels ir mūsų pačių savivertę. Daugeliui nebūtina išmanyti lingvistinių subtilybių, bet vien pats žinojimas, kad kalbame seniausia indoeuropiečių kalba ir viena iš dviejų gyvų išlikusių baltų kalbų, kad lietuvių, latvių tautos - baltai yra orios, garbingos tautos, su turtinga ir nepaprastai reikšminga Europai istorija, kiekvienam padeda gyventi aukštėliau pakelta galva.

Juk dalis mūsų nevisavertiškumo kompleksų atsiranda būtent dėl to, kad išsivadavę iš sovietų imperijos ir puolę į ES glėbį ėmėme įsivaizduoti, kad nuo čia viskas ir prasideda, kad esame nelyg viščiukai, tik šiandien išsiritę iš kiaušinio, todėl neva būtina dabar strimgalviais stengtis kuo greičiau susikurti sau tapatybę, pritinkančią naujam kontekstui.

Mums nereikia savęs kurti - mes esame. Kaip tik apie tai ir byloja mūsų prūsiškasis moto skelbti pasauliui apie savąjį buvimą ir patiems stengtis kuo giliau pažinti pasaulį.

- Bet, sutikite, manymas, kad baltai nukariavo Romą, neretam lietuviui taip pat sukeltų tautinio pasididžiavimo pojūtį.

- Žinoma, ir melas geba pakurstyti savimeilę, tačiau didžiuotis reikia ne pramanais, ne tariamais titulais ir savybėmis, o tuo, kas buvo ir tebėra tikra. Asmeniškai man atrodo, kad nieko negali būti gėdingesnio, nei prisiimti sau kitų nuopelnus, ypač liūdnai tai darydami atrodome mes - Tauta, kuri ir šiandien priekaištauja kaimyninėms šalims, kad yra bandoma slavinti, germanizuoti, mėginama iškreipti jos istorija.

Manau, nėra pavojingesnio priešo Lietuvai nei beraštiškumas, proto tamsa ir Tautos nenoras pačiai savęs pažinti.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“