Parduodamos meilės metamorfozės

Žvilgsnis į istoriją

Kova su prostitucija ir XXI amžiuje primena kovą su vėjo malūnais. Pasmalsavusi, ką respektabilūs šeimos vyrai mano apie seniausią pasaulyje amatą, išgirdau mykiant: "Neturiu nuomonės"... Apie šio bet kurios epochos aktualaus reiškinio metamorfozes šnektelėjome su filosofu Raimundu Kazlausku.

Moteriškė už sidabro virbalą

"Jau 7 - 6 amžiuje prieš Kristų graikai vartojo vulgarų žodį - "prostazis", reiškusį prekę ar paslaugą, suteikiamą už pinigus. Herodotas 5 a. pr Kristų savo kelionių į Egiptą ir Mesopotamiją metu pastebėjo, jog kiekviena moteris, norėdama kurti šeimą, turėjo prieš tai atiduoti duoklę Didžiąjai gyvybės, derlingumo ar lemties motinai, tai yra, simboliškai bent vieną dieną pabūti prostitute", - pasakojo pašnekovas.

594 m. pr. Kr. prostitucija virsta paprastu socialiniu sandoriu. Garsiausias senovės išminčius Salonas Pirėjo uoste įsteigė dikterioną - savotišką įstaigą, kurioje dirbo miesto nusipirktos vergės. Čia galėjai išsinuomoti moterį už vieną obolą (pirmieji pinigai buvo ne monetos, o storas sidabro virbalas). Juodadarbis per dieną uždirbdavo tris obolus, tad ir jam ši pramoga buvo įkandama. Jeigu sekso smaližius išsinuomodavo dikteriadę savaitei ar ilgesniam laikui, galėjo ją gauti pigiau, lyg būtų išsipirkęs abonementą. Būtent Pirėnuose, uosto kvartale, atsirado pirmieji raudoni žibintai, o savo kūną parduodanti moteris gobėsi raudona skraiste.

Heraira - laisva ir įtakinga

"Vėliau Graikijoje atsirado auletridės - vergės prostitutės, ir suteneris, nusipirkęs keletą jų, galėjo neblogai gyventi. Turintys puikų harmonijos jausmą graikai bodėjosi "pliku" seksu, tenkinant esminį instinktą, jiems reikėjo patirti katarsį, gerti iš džiaugsmo ir grožio versmių. Išliko aibė piešinukų, kur vaizduojama auletridė, sėdinti raita ant graikų piliečio ir grojanti aula bei šokanti.

Neilgai trukus įžymus graikų istorikas Demostenas pateikė pirmąjį prostitucijos apibrėžimą: "Mes savo fiziniam malonumui turime dikteriades, aukštesniam penui - hetairas (draugužes), na, o teisėtiems įpėdiniams gimdyti - oikuremas". Nors sąvoka "oikurema" verčiama į "žmoną", pažodinis vertimas reiškia namų apyvokos daiktą.

Hetairomis vadintos pirmosios laisvos moterys, kai kada disponavusios didžiuliais turtais, priimdavusios tik joms patikusius vyrus. Jos tik negalėjo eiti į karą, tad neturėjo politinių pilietinių teisių. Yra išlikę keletas graikų istorijos liudijimų apie garsiąją hetairą Friną, žinomą kaip mėgstamiausią skulptoriaus Pracitelio modelį. Ji savaip įprasmino savo "pašaukimą": po to, kai Aleksandro Didžiojo kariuomenė sunaikino Tebų miestą, Frina rėmė savo gimtojo polio atstatymą.

Romos įkūrėjų motina - prostitutė?

"Mite, aiškinančiame romėnų kilmę, kalbama apie garsiąją Rėją Silviją, pagimdžiusią dvynius Romulą ir Remą - Romos įkūrėjus. Legenda, jog vilkė juos išžindė, netiksli, nes romėnų žodis "lupa" reiškė ne tik "vilkę", bet ir seksualine prasme laisvą moterį. Ta Rėja Silvija, Romos įkūrėjų motina, buvo garsi prostitutė. Vieta, kur buvo perkama meilė, vadinosi lupanarijumi arba "vilkine".

Romėnės nepalyginamai labiau už graikes vertino savo laisvę. Pradedant 3 a. pr. Kr. romėnės galėjo pasirinkti: arba būti matronomis (padoriomis šeimos moterimis), arba gauti licenziją veikti, ką nori. Tarp tų, kurios laisvę vertino labiau negu ramybę, buvo net labai garbingų šeimų atstovių. Jos sutikdavo avėti raudonus batus ir užsimesti ant pečių geltoną skraistę (tai buvo Romos prostitučių atributas). Tarp garsių prostitučių buvo I-ojo Romos imperatoriaus Otaviano Augusto duktė Livija.

Gladiatoriai - ne tik kovai

Dar vienas fenomenas: romėnės ne tik realizavo savąją laisvę, - jos iškovojo teisę vyrams verstis prostitucija. Dažniausiai tai būdavo gladiatoriai. Nuobodžiaujančios romėnės, kurių vyrai amžinai kariaudavo, dieną ar nakčia lankydavosi moterims skirtuose bordeliuose, vaikščiodavo už parankės su gladiatoriumi - "palydovu". Svarbiausias dalykas čia buvo meilė ir mirtis, kai maišydavosi kraujas ir sperma; įtempta, įelektrinta atmosfera suteikdavo šiai draugystei tam tikrą žavesį.

Kova su vėjo malūnais

Senajame Testamente aprašyta kova su prostitucija, deja, primena kovą su vėjo malūnais, ir buvo pasmerkta iš pat pradžių. Judėjoje beviltiškai skardeno pranašų balsai: "Brangūs žydai, neištvirkaukite! Jus pasieks baudžianti Dievo ranka". Kai kurie žydai naudodavosi bet kokia proga nusprūsti į Baalo (šėtono) ir Astoretės garbintojų gojelius ir giraites.

Mes galvojame, kad krikščionybė buvo itin griežtai nusiteikusi prieš prostituciją. Bet neužmirškim, kad didelė dalis moterų, kurios sukinėjosi aplink dieviškąjį asmenį, vis tik buvo laisvo elgesio. Ir turbūt jų adresu Kristus kartodavo žodžius: "Toms, kurios daug myli, bus daug atleista". Marija Magdalena buvo artimiausia Jo palydovė (klasikine prasme, ne vulgariąja), ir Kristų džiugino tai, kad ji vilgė aliejais jo kojas ir šluostė savo plaukais.

Visuomenės kanalizacija

XIII a. labiausiai vertinamas katalikų bažnyčios tėvas Šv. Tomas Akvinietis suformulavo savo garsųjį principą: "Bordelis nuo krikščioniškos bendruomenėje neatskiriamas, kaip nuo namų tualetas. Atskirk bordelį nuo visuomenės, ir pačią visuomenę paversi dvokiančia vieta".

Tame pačiame XIII a. Prancūzijos karalius Pilypas Augustas pirmą kartą ėmėsi globoti prostituciją valstybės mastu. Gindamas meilės darbininkes nuo sąvadautojų prievartos, valdovas paskyrė savotišką ministrą prostitucijos reikalams. Žmogus, bet kurioje karalystės vietoje nuskriaudęs prostitutę, sumušęs ar nesumokėjęs jai, bijojo susidurti su ministru ar jo įgaliotiniais. Prostitutės mokėjo mokesčius į Prancūzijos karaliaus iždą, tai yra, pildė skystą šalies biudžetą. Kaip tik tuo metu susiformavo nuolatinė šios šalies kariuomenė ir savo pergalingais žygiais stebino Europą.

Oficialia prostitučių cechų globėja buvo laikoma Marija Magdalena, bet neoficialiu patronu pripažintas Šv. Greliušonas - senovės romėnų derlingumo dievo atitikmuo. Šis hedonizmo dievas piešiniuose vaizduojamas metro ilgio falu.

Po viduramžių prostitucija prarado didelę dalį savo žavesio dėl venerinių ligų. Viena teorija aiškina, kad sifilis atsirado graikų piemeniui Sifilui apsikrėtus nuo kiaulių, tačiau labiau tikėtina, kad Naujasis pasaulis sifiliu užsikrėtė nuo indėnių. Šie savo žmonas užkrėtė nuo lamų. Indėnai per tūkstantmečius buvo susigyvenę su šia liga, ir didelio pavojaus ji jiems nekėlė. O štai baltiesiems tai nešė žūtį ir net keitė politinius užmojus. Prancūzijos karalius Franciskas XVI a. turėjo atsisakyti noro užkariauti Italiją, nes jo visa kariuomenė nuo prostitučių užsikrėtė žaibiškai plitusiu sifiliu ir per kelias savaites išmirė.

Veneros ligų paplitimas, realus pavojus gyvybei atbaidė žmonės nuo prostitucijos, to labai seno sociokultūrinio reiškinio, tuomet ir pradėta niekinti meilės bitutes".

Ivona ŽIEMYTĖ