"Labai norėjosi ne vien paminėti gražią sukaktį, bet ir sužinoti daugiau apie Jono Gižo šeimą, nes informacijos turime nedaug. Tiek man, tiek muziejaus lankytojams kyla daug klausimų. Todėl pasinaudojau proga ir pabandžiau pakvieti žmones, kurie kažką žino, prisimena bendravimą su Jono Gižo dukra Eva, ir prieš 20 metų rengė ekspedicijas į Dreverną. Ir man pavyko", - sakė J. Gižo etnografinės sodybos-muziejaus vedėja Valentina Žigienė.
Atvyko jūrinės istorijos ir kultūros klubo "Budys" vadovas Kostas Frankas, Klaipėdos universiteto profesorius Linas Julijonas Jankus, Klaipėdos jaunimo centro direktorius Aleksas Bagdonavičius, šiuolaikinių burvalčių meistras, buriuotojas ir tautodailininkas iš Kintų Vaclovas Kiselevičius. Žinoma, prisiminimais dalinosi ir dreverniškiai.
Kostas Frankas papasakojo, jog apie Drevernos laivadirbį Joną Gižą sužinota iš vokiškų leidinių. Mat meistras savo modelius siųsdavo į Vokietiją, į parodas, taip pat muziejams. Modelius jis parduodavo ir Nidos muziejui, iš jo jis gaudavo užsakymų. Taip ir atsiskleidė, kodėl jis, pastatęs laivą, sumeistraudavo ir jo modelį.
"Aš vis svarstydavau, kaip galima pirma laivą padaryti, o paskui modelį. Man tai prilygo - pirma suknelė, o paskui iškarpa. O pasirodo, kad už modelius gerai mokėjo. Anot K. Franko, dabar modelio kaina siektų 800 litų," - sakė V. Žigienė.
Nėra tiksliai žinoma, kiek laivų J. Gižas pastatė, anot K. Franko meistras dirbdavo šitaip: nuo gegužės iki spalio jis stato laivą, į šį laiką įeina ir brėžiniai, ir kitas pasiruošimas. O žiemą J. Gižas darydavo modelius, roges ir ratus, mat buvo išmokęs staliaus amato.
Meistras buvo turtingas žmogus, nes pastatyti laivą anuomet kainavo 5 tūkstančiai markių. K. Frankas sakė, kad Gižo dukters Evos namuose jis matė jos tėvo specialų rūkymo reikmenų stalelį, kokį turėdavo pasiturintys klaipėdiečiai. Matė prabangų kinų porceliano arbatos servizą ir kitokių brangių daiktų. Bet pati Eva gal ir ne viską vertino.
Pavyzdžiui, vištas ji lesindavo iš pasidabruotos lėkštės, kuri buvo įteikta jos broliui Martinui už sėkmingą dalyvavimą regatoje. Dabar ta lėkštė saugoma Lietuvos jūrų muziejuje.
Drevernos bendruomenės pirmininkas Andrius Krainas prisiminė, jog Eva labai mylėjo savo karves, joms dainuodavo vokiškas dainas. Moteriškė buvo griežta, vaikai jos bijojo, nes nuolat gaudavo barti už netinkamą elgesį, ji dar ir savo lazda pagąsdindavo. Išties Eva Gižas ne visus prisileisdavo, bet su kuo susidraugaudavo, būdavo nuoširdi. Drevernos kultūros namų vadovė Virgina Asnauskienė pasakojo, jog dažnai svečiuodavosi pas Evikę. Senolė jai dovanojo du pačios pasisiūtus plisuotus sijonus. Namuose ji turėjo išties prabangių daiktų ir vis V. Asnauskienei sakydavo: nenoriu, kad po mano mirties namai išsivaikščiotų. Tačiau, deja, taip ir atsitiko. Daug daiktų buvo išvogta arba sūnėno Jonio parduota už butelį degtinės.
Kad namas buvo pavirtęs landyne, pasakojo ir netoli Drevernos, Pjauluose gyvenantis Klaipėdos universiteto dailės profesorius Linas Julijonas Jankus. Evą jis prisiminė kaip gyvenimo naštos prispaustą, palinkusią moterį, o organizuodamas tapytojų plenerus Drevernoje, matė nykstančius Evos namus, kurie dabar rekonstruoti ir veikia muziejus.
Vakaro metu susirinkusieji pasižiūrėjo dokumentinį filmą "Pokalbis su Eva Gižas". Filmas kurtas 1989 metais, jo autoriai Vladas Žulkus ir Kęstutis Demereckas. Filmas išprovokavo jau paminėtus prisiminimus. Kelias Pamario krašto dainas padainavo Drevernos vaikai, vadovaujami V. Asnauskienės, o pirmokėlis Kristijonas šišioniškiams papasakojo sakmę apie Drevernos milžiną.
Vakaras pavyko. Susitarta su K. Franku ir kitais dalyviais užrašyti prisiminimus, ir jais papildyti muziejaus turimą informaciją.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą