"Yra dailininkų, kurie vieną temą eksploatuoja ir vysto visą gyvenimą. Man tai atrodo nuobodu. Pačiupinėti dar neliestą medžiagą, ją "sukryžminti" su jau patyrinėta ir žiūrėti, kas iš to išeis - tai labai vilioja. Ir pasidžiaugiu, kai rezultatas ir pačiam patinka, nes bandymas pasiteisino", - sakė pakalbintas menininkas. Ir neslėpė, jog būtent šiai parodai paskatino "Klaipėdos galerijos" šeimininkė Violeta Jusionienė. O ji rezultatą įvertino keliais žodžiais: "Prisiliesdamas prie Renesanso epochos šedevrų ir juos jungdamas su šiuolaikinėmis medžiagomis, technologijomis dailininkas vaikšto peilio ašmenimis. Bet... nepaslysta." Būtent šia paroda jau susidomėjo užsienio galerininkai, kviečiantys dailininką su šia paroda atvykti ir į jų galerijas.
Kadaise egzistavo labai griežti kanonai, kaip turi būti tapomas portretas ar kompozicija. Koks Paryžiuje kilo triukšmas, kai tarsi gaivaus vėjo gūsis tuos kanonus sugriovė impresionistai, pagauti momentinio įspūdžio įkvėpimo. R. Klimavičiaus iš tapybos klasikos "pasiskolinta" gulinti apnuoginta rubensiškų formų moteris būtų gal ir nuobodi, jei dailininkas jos neužkoduotų spąstais. Tarsi iš lietuvių dailininkų klasikinių peizažų atklydusi medinė trobelė būtų dar vienas peizažas, jei po jos pamatais nesiraitytų dinozaurai, tarsi kviečiantys pakeliauti laiko mašina. Peilio ašmenims galima būtų priskirti ir paveiksluose įkomponuotus sukarpytus plastiko butelius, ir blizgančius drugelius ar sagas, primenančias matytą ar įsivaizduotą žvaigždžių lietų. Žvelgdamas į R. Klimavičiaus paveikslus gali išlaisvinti ir savo fantaziją, norėdamas įminti autoriaus polėkių skrydį ir jų kryptį.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą