Petras Bielskis: "Teatras yra žmogotyra"

Nepaliaujate dirbti su vaikais, laikyčiau tai misija.

Nuvažiavome į Mosėdį, Žemaitijos mokyklų mokiniai pristatė Kristijoną Donelaitį, kaip jį supranta. Donelaičio kulinarija, jo valgių receptai, jo mechanika: kokie buvo muzikos instrumentai, kaip juos taisė, kokius įnagius naudojo. Greta manęs sėdėjo Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkė Audronė Pitrėnienė, paklausiau, ką yra nuveikusi dėl teatro mokyklose, ir štai, į Klaipėdos universitetą sukvietė pedagogus, kurie dirba su mokyklos teatru.

Neseniai buvome pranciškonų vienuolyne, jis neveikiantis, bet išlikusi graži bažnytėlė, suvažiuoja kunigai poetai, chorai, orkestrai. Su studentėmis vežėme spektaklį "Raganos", jį pastačiau perskaitęs Žemaitijos vyskupo Jūzupo Karpio išleistą bulę. Jis sudavė galingą smūgį viduramžių inkvizicijai. Nuvažiavo į Kražius, išvaikė teismą, kuris norėjo raganas sudeginti. Iniciatyva buvo feodalės Gruževskos, kuriai mergos neįtiko. Vienuolė slapta apskundė ją vyskupui. Ta feodalė sakė esanti dešinioji popiežiaus ranka, o Karpis atrėžė: "Aš savo teritorijoje esu didesnis už popiežių. Kas jums leido žudyti geriausią Dievo kūrinį?" Buvome spektaklį nuvežę ir į Telšius, galvojau, ateis vyskupai, duos man į kaulus, bet sutiko palankiai. Turime atsiminti, kad net popiežius bijojo inkvizicijos.

Apie ką dar spektaklis?

Spektaklį siejame su nuodėme. Jaunoms mergaičiukėms rūpėjo pasikirkinti, jas vadino nepaklusniomis, įžūliomis. Jas besimaudančias užpuolė vaikinukai, pagrobė drabužius, erzino: "Išmušk man pypkę papu, atiduosim." Viena drąsesnė tai ir padarė. Koks pasileidimas, sakė bobos. Karpio, kurį aš pats vaidinu, požiūris į nuodėmę, kaip ir vyskupo Motiejaus Valančiaus, buvo visai kitoks. Nuodėmė yra kaltinti žmones, kad jie nuodėmingi. Ta mergina prisipažino vyskupui buvusi negera, o šis: "Ateik, man gaspadinės reikia." Sakė: "Tai jūs, žmonės, ją tokią padarėt. Kaip motina augino vaiką, kad išleido į ganyklą su piemenimis. Visos nori būti mandros, liežuvius paleidžia, o juk mergų širdelės geros."

Vilija Trečiokaitė, kuri televizijos laidose vaidina komedinius vaidmenis, mano buvusi studentė, įteikė man po vaidinimo "samagono" butelį. Pavadinau ją savo vaiku, o paskui skambina, kad ją bobos užpuolė, nes kaip esą vyskupas vaiką, benkartą gali turėti, priėmė vaidmenį už gryną pinigą.

Kas jums yra didelė nuodėmė?

Mano didžiausia nuodėmė yra negailestingumas, juk žmogaus visada reikia gailėtis. Ateina pavydas, asmeniškumai, pradedu pykti. Mane labiausiai žeidžia išdavystė, kai susitariu su žmogumi, o jis paveda, nesilaiko pažado.

Jums artimas žmogus, paklaustas, kokių naujų idėjų turite, atsakė: "Jo idėja amžina - teatras." Kokios buvo jūsų kuriamo teatro metamorfozės?

Mano gyvenimo esmė susideda iš trijų dalių. Viena - gimtinė, mano kaimas, šeima, tėvai, gyvuliukai. Antra - mano susidūrimas su totalitarizmu, bolševizmu, Tėvynės tema. Trečia - teatras, jo ir kito žmogaus, tautos suvokimas, kultūra, pažinimas. Tada pradedi ieškoti, kaip tai išsakyti. Ir man teatras užima visą erdvę, gatve eidamas, valgydamas važiuodamas apie jį galvoju, kai musė įkrenta į "bliūdą". Vienas Šiaulių universiteto mokslininkas - filologas, tyrinėdamas kalbą, surado įdomų dalyką: sanskrite yra dvi žodžio šaknys: "veid" ir "vaid". Žodžiai "vaidinti", "vaidila", "vaiduoklis", "veidmainis" tokias turi, ir tai susiję su žinojimu ir kalbėjimu veidu.

Kaip keitėsi jūsų kūryba? Yra režisierių, sakančių, kad patirtis trukdo, nelieka spontaniškumo, netikėtumo. Ar yra kertinė tema?

Man teatras yra bendravimas, ne taip svarbu, kad būtų tobulai sukonstruotas. Vis klausiu studentų: kur tavo akys, stebiu, kaip "dirba" veidas.

Pirmiausia - Tėvynės tema, tiesiog bendrystės jausmas. Esu minioje vienas ir kartu ne vienas. Atsimenu, važiavau iš Sibiro tremties, 1955 metais, reikėjo kelias paras laukti, kol traukinys atvažiuos. Minios žmonių šalo, ir visi svetimi, nė vieno savo. Ir staiga išgirdau toje minioje lietuvišką žodį! Visą parą vaikščiojau, ieškojau, prie vieno žmogaus ausį pridedu, prie kito. Į antrą parą radau.

Kas yra geras teatro pedagogas?

Paskui kurį žmonės eina. Neturiu teorijos. Tarp studenčių nėra vaikinų, vadinu merginas savo haremu. Kai užpykstu, sakau: "Kur tu, vaikeli, buvai, kai man dvidešimt metų buvo?" Sako, kad buvo už debesiuko. Aš jas visas įsimyliu kaip savo vaikus. Praeina laiko, kol mes susišnekame. Mano profesija yra režisūra ir filologija, ir ta režisūra yra kaip prielipas, karpa. Ateina šiurkščių, niekuo nesidominčių, nepakančių. Kad girdėtumėt, kaip kartais su jais kalbu. Bet tai man atrodo laikina, per daug asmeniška. Kartais sakau: "Vaikeli, ką man daryti? Yra du variantai: arba aš turiu išeiti, atsistatydinti, čia kojos nekelti, arba tave išvaryti. Padėk man pasirinkti."

Kaip įvyksta tas virsmas?

Žmogų gali nubausti, pažeminti, bet to nepadarau, jis pats tai padaro. Esu tai išbandęs, ir veikia šimtu procentų. Sakyk vaikui: tu vaidinsi vilką, o tu - zuikiuką. Vaidinantis vilką vidumi suvokia, kad yra negeras, jam patinka zuikiuką dūzginti. Nereikia jam grasinti, kad Dievas nutrenks į pragarą, jis pats sau tai pasako. Vaidindamas vaiką, jis virsta tuo zuikiuku, įsijaučia į jį, tai stebuklas.

Gal studentai nori išsikovoti nepriklausomumą, kažkokią poziciją. Jie sako, kad to ar ano nedarys, šoka į akis: "Ar jūs su mumis tą reikalą suderinot?" Kartais net imu mikčioti, mano kepenų būklė pasikeičia. Mes dirbdami, repetuodami išsiaiškiname garbės ir sąžinės jausmus. Bet nereikia sakyti: "Tu taip nedaryk", patys supranta.

Koks jūsų buvusių studentų likimas?

Turime didelę bėdą, paradoksą - į mokyklas mūsų mokinių nepriima. Jiems sako, kad neišmano istorinės gramatikos, jie turi grįžti atgal, vėl kitų dalykų mokosi, moka už pedagogikos kursus. Man tai primena chirurgą, kurį išmokė pilvą prapjauti, o užsiūti - jau ne. Tai kur dėti tą su prapjautu pilvu?

Vieni studentai dirba prekyboje, kiti - masinių renginių režisieriais, treti - pramoginėse programose. Tie, kurie gauna mokykloje lituanistikos pamokų, pusiau partizaniškai dirba teatre. Paskui juos vaikai "šniūrais" eina, kiti mokytojai pavydi teatro pedagogams, juos skundžia, atima patalpas - košmarai. Viena talentinga mano buvusi studentė skundžiasi nebeturinti sveikatos kovoti. Sakė, kad artistai buvo susimetę į katilinę repetuoti, tai užsiundė sarges, jos atėjo, su šlapiais skudurais išplakė. Išlieka tik tvirčiausi, kurie turi jėgų. Tokių Lietuvoje yra nemažai, beveik kiekviename mieste surasiu, bet aš galvoju, kad teatrai turi būti kiekvienoje mokykloje. Į teatrą vaidinti ateina sulaukėję, nesukalbami vaikai. Jį pasiima po ranka, būna šalia, vaikas nustemba: "Tu manęs nevarai? Juk visi varo." Teatralai sako: "Ne. Tu esi mano draugas." Pasikeičia vaiko statusas, kitaip jaučiasi.

Gal nėra taip prastai, juk vyksta moksleivių skaitovų konkursai.

Bet viskas tai daroma partizaniškai. Kalbuosi su mokyklų direktoriais, kad priimtų teatro pedagogą, o jie sako - gal kitąmet. Teatras yra žmogotyra, ir turi būti tvarkaraštyje, juk dramoje yra šokis, daina ir muzika, filosofija, viskas.

Ateina mano mergos, klausiu, kokią dainikę padainuosim. Jos sako: "Čia dabar? Nekrėsime šposų." Per didžiausius vargus pasiekiu, kad jie išgirstų savo balsą, o jeigu dar ir antrą balsą - tai kaip mišios. Jėzau, kaip skamba.

Kaip yra su klojimo teatrais, ar jūs tikrai jų 25 sukūrėte Lietuvoje? Ar jie aktualūs XXI amžiaus žmogui?

Žmogus nori būti vaiduokliu. Klojime yra palubys, asla, mitologinės būtybės, kipšiukai, laumės gyvena. Ten visai kitas vaidinimas. Reikia sudaryti sąlygas visiems kaip nors reikštis. Vydūnas sakė, yra mėgėjiškas, liaudies ir profesionalus tautos teatras. Ateina žmogus iš gatvės, sako, kad nieko nemoka, atremiu: tavo snukis yra toks, kad gali nieko nedaryti, o žmonės juoksis. Vienas režisierius turėjo traktorininką aktorių, storą, be dantų, užkimusiu pragertu balsu. Jam leido velnią vaidinti - velnių velniausias buvo.

Kai kūrėme klojimo teatrą, visus klojimus griovė, su žeme lygino gražiausius pastatus su plūktinėmis aslomis, gelbėjom, kad paliktų. Sovietmečiu norėjome išsaugoti tautos mentalitetą, pasaulėjautą, orumą, tai mane kultūros ministras kaltino už "feodalinės santvarkos rekonstravimą". Tuometinis prorektorius Vytautas Jakelaitis 1984 metais važiavo į Vilnių manęs apginti, kad neišmestų iš darbo.

Agluonėnuose nugriovė klojimą, už Europos pinigus padarė iš jo muliažą. Vieną režisierių išvarė kultūros skyriaus valdininkas už tai, kad gėrė, neatėjo 8 valandą į darbą. Dieve, ar tai pagrindinis dalykas, tokį repertuarą turi, gaivalą, visa Lietuva ėjo jo spektaklių žiūrėti. Aš teatrų nekūriau, tik patapšnojau, jie patys kūrėsi, mokėsi išdykauti. Sako, kad mėgėjiškas teatras profesionalėja, bepročiai, na, tada reikėtų sudaryti profesionalų sąlygas. Tuštybių tuštybė. Kitas dalykas, kad kyla jų meistrystė. Jie nepersikūnija - kaimas pilnas artistų. Negali vaidinti, kaip praeitame amžiuje vaidino, bet principai išliko. Jaunų režisierių noras yra pabėgti nuo to, ką žino, ko išmokytas, jiems stalas yra su penkta koja, aktoriai yra medžiaga, jie ir save laužo. Teatras turi šnekėti tai, ką suprastum, ir gali būti laboratorija, kur pasitelkiamos technologijos, kitąkart artisto nebereikia, jis nuvertėja.

Jūsų dukros netapo aktorėmis, nors turi visus duomenis.

Turime išsaugoti lietuvybę. Dukra buvo išvažiavusi į Italiją, išmoko itališkai, jaunimas mėgsta pasitrankyti, bet dabar jos pagaliu iš Lietuvos neišvysi. Nelinkiu artimam žmogui būti aktoriumi, yra sunku, visą laiką esi kaip ant vulkano, akys ir ausys - visur, reikia kaip gyvatei mesti odą, o tai skausminga. Jeigu viskas ramu, aš tyčia pradedu draskytis, nes ta būsena atrodo nenormali. Pažinojau daug talentingų artistų, jie visi - tragiški žmonės. Kurauskas, senas bičiulis, scenoje buvo nepaprastas, ir paklaustas, kaip ištveria, sakė, kad žmoną gerą turi. Ji žino, ką prieš spektaklį turi valgyti, kur išeiti pasivaikščioti, kada nevalia pakviesti prie telefono.

Prieš spektaklį turiu būti veidu prieš Dievą, ne veidu į samanas. Žmogus pirmą kartą atėjo ar šimtąjį manęs pažiūrėti - kaip švenčiausiasis atvertas, negali prispjauti.

Vis tiek esate laimingas, o sukrėtimai padeda menininkui.

Labai, bet - skaudžiai laimingas. Važiavome su mergomis autobusu, o jos nevalgo. Sakau, o koks mano pasirinkimas buvo? Pasakoju, kad buvau šešiolikos metų, kai mano akivaizdoje lageryje banditai jauną žmogų užmušė, ir šiandien atsimenu jo veidą. Nežinau, kada tie visi prisiminimai ir kokiu pavidalu išlįs į paviršių. 60 lietuvių buvome šiauriniame Urale, pėsti su šunimis pusnynais atvaryti, atėmė gerus paltus, pinigus, prašiau, kad paliktų raštuotas pirštines, kurias buvo simpatija numezgusi, jos man buvo kaip relikvija.

Kartu kameroje kalėjo guvus, linksmas buvęs klebonas Gedvilas, jį taip sukrėtė ta egzekucija, kad metus visiškai nekalbėjo. Teisėjas iš Vilniaus Kostas Čaplinskas sugalvojo darbo terapiją prislėgtiesiems, kurie nieko dirbti nebegalėjo, nei kirvio jiems negalėjai duoti, iš proto kraustėsi, invalidai buvo. Jis išrado skiedrų gaminimo aparatą, ir per tą monotonišką darbą žmonės pamažu atsigaudavo. Po vieną bėdulių nepalikdavom, visur kartu eidavome, šnekindavome, nors nė neatsakydavo.

Jus išvežė vieną, be tėvų. Už ką?

Karinio tribunolo prokuroras man reikalavo mirties bausmės - už Tėvynės išdavimą su terorizmu. Rašiau laiškus pašto viršininko dukrai į Sibirą, citavau radijo "Amerikos balsas" kalbėtojus, kurie sakė: "Chana bjaurybei Stalinui." Prokuroras sakė: "Jeigu galėtum prieiti prie Josifo Stalino, nužudytum, taip jo nekenti." Bausmę pakeitė į 25 metus lagerio. Išgyvenau baisius "pogromus", žiaurumus. Buvo žmonių, paleistų iš lagerio, kuriems į gimtinę grįžti buvo uždrausta. Vienas vyras atėjo į zoną, paprašė Gedvilo šliūbą duoti, bet jo moteriai buvo uždrausta čia ateiti. Klebonas, negalėjęs išeiti iš zonos, užsilipo ant barako stogo, ir palaimino porą, atsiklaupusią ant arklidžių stogo, už pusės kilometro. Visi verkėme.

Sakykite, ar turite mėgstamų šiuolaikinių dramaturgų?

Man patinka Gintaras Grajauskas - žavus, žodingas. O senoji dramaturgija skamba, tai gali būti ir mamos prisiminimai, vaikystės epizodai: kiaulių skerdimas, kumeliuko atsivedimas, potvyniai, karvių skendimai, vėgėlių gaudymas, kai vėžiai į ranką įsisegdavo, senosios kapinės, kurių rūsio durys vaitojo. Tie reiškiniai ateina į teatrą: ir prievarta, ir skriaudos, ir džiaugsmai.

Vis dar važiuoju į Laukuvos gimnaziją, ir su vaikais dirbti maloniau, negu su profesionalais, kurie priešgyniauja, turi kaprizų. Vaidiname sakmę apie tai, kaip laumės neduoda žmonėms gyventi, drumsčia vandenį, vyrai laumių bijo. Mokomės, kaip nugalėti laumes. "Bachūrai" visai kitaip šneka, turi sveiko humoro.

Apdovanojimas magistro žiedu imuniteto nesuteikia, bet visgi kaip jaučiatės?

Turiu du žiedus. Vienas - santuokos, kitas atsirado, kai po 50 metų tą moterį antrą kartą vedžiau. Juokiuosi, kad žiedą įsiversiu į nosį, o kiti sako: "Reikėtų, esi sunkiai valdomas, nesutramdomas".