"Kaip Sacharovą pasmerkė gulagui, neskaitę jo knygos, taip ir mano paveikslų objektai pasmerkti vadintis paukščiais", - prieš tapybos parodos "Sėjomaina" atidarymą intrigavo Romualdas Inčirauskas, labiau žinomas kaip metalo plastikos objektų, skulptūrų ir medalių kūrėjas, tačiau dažnai imantis į rankas
teptuką ir atsiduodantis spalvos ir potėpio magijai.
Lietuvos dailininkų sąjungos nario, Vilniaus dailės akademijos Telšių dailės fakulteto docento R. Inčirausko kūrybos paroda vakar atidaryta Klaipėdos galerijos filiale prekybos centre "Herkaus galerija". Paroda veiks iki spalio 22 dienos.
Kodėl šį savo darbų ciklą pavadinote "Sėjomaina"?
Sėjomaina man reiškia tai, kad aš kalbu visomis įmanomomis išraiškos priemonėmis. Ką tik baigiau trejus metus trukusį darbą - didžiules Telšių katedros duris su reljefais Žemaitijos krikšto tema. O dabar sėju į kitą dirvą.
Kodėl nemėgstate, ir net jaučiatės sugėdintas, kai parodų lankytojai jūsų abstrakčiose drobėse įžvelgia ir atpažįsta paukščius.
Aš seniai visiems sakau, kad ten jokio paukščio nėra. Kai studijų metais pradėjau tapyti, iš tikrųjų, įkvėptas R. Bacho knygos "Džonatanas Livingstonas Žuvėdra" vaizduodavau romantišką skriejantį paukštį. Vėliau tie paukščiai pavirto sunkiai vaikštančiais kulinariniais objektais be sparnų. Aš nesityčioju iš paukščio, jis man yra kaip vardinis ženklas. Žiūrėkite, kokie ironiški, asociacijų su Lietuvos pseudotūkstantmečiu, kitais valstybės įvykiais keliantys paveikslų pavadinimai: "Latviškų dažų emalė", "Rapsai", "Griunvaldas" ir kt. Mane žavi paradokso principas. Paveikslo fone telpa peizažo motyvas, stichijos, tarkime, šlapdriba, o paukštį stengiuosi piešti banaliausia forma, kaip vaikas. Kai tik paukštis pradeda panašėti į konkrečią rūšį, jau man nebetinka.
Jūsų metalo plastikos darbai yra racionalūs, funkcionalūs, o tapyba - abstrakti, jausminga, trykštanti gyvenimo džiaugsmu. Kaip tai pavyksta?
Tapyba man yra atsipalaidavimas. Specialiai niekada nieko nepadarysi; tiesiog mano žmogiškos nuostatos yra optimistinės. Nemėgstu negatyvaus meno, niūrumo. Man gražu, kas linksma ir gera. Na, gal tai išeina iš mano krikščioniškos pasaulėžiūros. Kurdamas skulptūras perteikiu istorijos fragmentus, mąstau apie iškilias asmenybes. Tapant man svarbus koloritas, reljefas, kompozicija, o gyvio įvaizdis suteikia charakterį, asociacijų su žmogumi.
Ar esate optimistas ir šiais visuotinio nusivylimo laikais?
Nusivylimas yra iš visiško pasileidimo, iš gero gyvenimo. Sako, žmonės dabar vargsta ir sunkiai gyvena; atsiprašau, Lietuvoje žmonės dar niekad taip gerai negyveno. Turiu galvoje karą su švedais, maro laikus, kai Žemaitijoje mirė du trečdaliai žmonių, kai žmonės per karus valgė žievę, kad išgyventų. Kai vaikai mirė iš bado, kai reikėjo saugotis nuo vežimų į Sibirą, nuo pokario žiaurumų. Pagaliau, kai sovietmečiu buvo problema gauti žirnelių ir patalynės...
Ar ateityje pradėsite naują ciklą?
Galvoju apie tai. Kursiu pseudoromantinius paveikslus su gulbėmis ir berželiais, mėnesienomis. Tai būtų kaip ironija kičui.
Ivona ŽIEMYTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą