"Rašytojas pirmiausia yra metraštininkas"

"Didžiausi žmonių žygiai ir valstybės tampa beprasmiai ir išnyksta, jeigu tai neaprašoma, nevirsta žodžiu. Ir pats likimas tau pasiūlo, ką daryti. Atsiduri įdomioj vietoj, kuri yra svarbi ne tik tau", - sakė filosofas, publicistas, Lietuvos generalinio konsulato Rusijos Federacijos Kaliningrado srityje kultūros atašė Arvydas Juozaitis, atsiėmęs Ievos Simonaitytės literatūrinę premiją už meninės publicistikos knygą "Karalių miestas be karalių".

Aštuonioliktoji autoriaus knyga skirta Karaliaučiaus krašto šiandienai. Įdomiam, audringam ir skaudžiam šios prūsų ir lietuvių žemės, mūsų raštijos motinos, istoriniam patyrimui paliudyti.

Sakėte, rašytojas yra žmogus nepatikimas, pramanytojas, melagis, daug ką pakeičiąs dėl žodžių žaismės ir vaizduotės...

Ir čia pareigos klausimas, ar turi teisę rašyti. Per šiuos 15-20 perversmo metų yra daug publicistikos, istorinių liudijimų, viso to televizinio sąšlavyno, užsimirštančio po savaitės, bet palikę mažai meninės metraštijos.

Ir priekaištas rašytojams ir man pačiam, kad nėra sukurtas personažas, kuris tą svarbų laikotarpį yra išgyvenęs - su vardu, pavarde, profesija kaip prieškario rašytojų sukurti M. Putino Liudas Vasaris ar I. Simonaitytės Vilius Karalius. Ar mes esame susmulkėję, bejėgiai, pažeisti mus užgriuvusios dabartinės sėkmės ir šlovės civilizacijos?

Aš pabandžiau sąžiningai rašyt apie Karaliaučiaus kraštą, kokie mitai jį maitino, kokie žmonės atgulė į tą žemę, bet svarbiausias šaltinis yra dabar ten gyvenantys žmonės, gyvas pulsas. Visa taip greit keičiasi, aš sakau, kad Kaliningradas - Maskvos priemiestis, ir po penkerių metų mes jo nebeatpažinsim. Todėl rašytojui iš tiesų reikia skubėti visa fiksuoti žodžiu.

Dabartinė karta tiki vaizdu, bet filmai, reklamos yra sąmonės skaidymas, vaizdo kultūra nėra ilgalaikė. Žodis yra patvaresnis už vaizdą. Jeigu I. Simonaitytė būtų buvusi geniali operatorė ar režisierė, gal ji šiandie būtų labiau žinoma, tačiau ar jos vardu būtų pavadintos gatvės, bibliotekos, mokyklos? Gal tai rodo žodžio galybę...

Be to, rašytojas gimsta iš stebuklingų atsitikimų; jeigu ne tie keli šimtai vyrų, apvertusių Klaipėdos krašto istoriją 1923-iųjų sukilime, gal Simonaitytė būtų buvusi tik vokiečių kultūros moteris. Rašytojas įprasmina, kas atsitinka visuomenės gyvenime, net kai jis kartais kuriamas fizine prievarta, ir jį "pateisina" kultūra.

Knygoje prisipažįstate ieškojęs aukštesnės prasmės, negu tiesioginis diplomato darbas.

Taip. Aš kasdien rašau, esu parašęs nemažai pjesių (penketas jų pastatytos, ir šiuo metu vieną stato Šiaulių dramos teatras), tai ten galvoju ir kuriu. Bet jau vykdamas į Karaliaučių žinojau, kad rašysiu knygą apie jį - kaip dienoraštį, bet ne apie savo jausmus jausmelius, o ką pamatysiu, išgyvensiu.

Tas darbas, kuriam esu atsidavęs, yra pretekstas rašyti. Manau, jog tai, ką rašau, ilgiau išliks, negu tai, ką padariau. Realybė susiliečia su pasąmone, kultūrinis "užtaisas", kurį atsineši, irgi veikia.

Skaitytojams įdomu tai, ką rašytojas priverčia pamatyt kitaip, kaip jis žadina sąmonę. Netiesa, kad laikraštis išspausdinamas, ir užsimiršta - tai jau yra idėjos. O rašytojo žodis išlieka amžiams. Paminklą galima susprogdinti, namą sudeginti, o žodis - nesunaikinamas, todėl tai atsakingesnis dalykas.

Visgi buvo pasakyta, kad jūsų darbovietėj netyla telefonas kaip aerouosto dispečerinėj. Kokie kultūros atašė nuveikti darbai reikšmingi jums pačiam?

Gal paminklai. Arūno Sakalausko sukurtasis L. Rėzai, mano iniciatyva Karaliaučiaus universitete pastatytas A. Kulviečio biustas, P. Domšaičio (antrojo Lietuvos Čiurlionio) gimtinėje Kruopynuose ant namo, kuriame gyveno, prikalta atminimo lenta. Dabar sumaniau pastatyti paminklą Herkui Mantui, ir pramušiu pinigų iš Seimo. O šiaip tai visokiausių kultūros reiškinių būta, koncertų, parodų, per metus - apie šimtą, tai yra, vykstančių kas trečią dieną.

Man įsiminė po filmo "Herkus Mantas" demonstravimo Kaliningrade į sceną išėjęs pagrindinio šio šedevro vaidmens atlikėjas Antanas Šurna, prabilęs apie Herkų Mantą, apie prūsus... Ir tai praėjus po filmo 34 metams.

Kaip sekasi puoselėti lietuvybę Kaliningrade? Koks tas mūsų "vyresnysis brolis"?

Su lietuviais bendrauju bažnyčioje, lietuviškose šventėse, o į mano organizuojamus renginius jų susirenka apie dešimt, o štai rusų inteligentija lankosi šimtais ir tūkstančiais.

Klaida yra versti viską į vieną katilą. Karaliaučiaus kraštas yra mažoji Rusija, kita žemė. Esu ten jau pustrečių metų, neturiu reikalų su politikais, tik su menininkais. Man dėl to labai patogu.

Atašė esu darbe, ten oficialūs raštai, priėmimai ir diplomatiniai pietūs, o visur kitur esu rašytojas ir draugas. Kaliningrado rašytojai gal ne tokie ekstremalūs, kaip Maskvos, labiau prigesę, bet jie nuoširdesni. Jie dabar tik kuria realistinės metraštystės tradiciją. Dar koks dešimt metų, ir kaliningradiečiai rašytojai bus "atskira valstybė".

Ką aš dabar rašau? Knygą apie du Kionigsbergo mitus: požeminį Kionigsbergą ir Gintaro kambarį.

Kalbama, jog buvusiose sovietinėse šalyse išlikę daugiau dvasingumo.

Taip. Tenykščiai žmonės dar nėra visiškai suėsti gobšumo fenomeno, mažiau žiūri naudos, jiems kaip duonos reikia kultūros. O ir aš ten jaučiuosi galbūt laisviau, negu Lietuvoj. Čia nėra to sumaterialėjimo baisaus.

Ir dar: jeigu nori būti tikras lietuvių rašytojas, reikia truputį atitolt nuo Lietuvos. Juk Putinas "Altorių šešėlį" rašė Nicoje, Gogolis "Mirusias sielas" - Italijoje, o Dostojevskis "Idiotą", "Kipšus" - irgi Vakaruose.

Svetur nesimato sąšlavyno, kuris yra gimtinės paviršiuje. Štai Vilniuje tiek kosmopolitizmo, jis šiuo metu taip liejasi į Europos gyvenimo standartus, jog "dingsta" tauta, dingsta sąmonė. Nežabota laisvė veda į tautos mirtį.

Ar tiesą sakėte per susitikimą su skaitytojais, kad grįžęs į Lietuvą apsigyvensite Klaipėdoje?

Manęs nė surišę nenuvežtų į Vilnių. Vos ten atsirandi, iš karto į tave tiesia rankas ir nagus politikai. Čia manęs bent kol kas nenori "panaudoti". Galėčiau Klaipėdos universitete dėstyti filosofiją ir literatūrą.

Klaipėda nėra kosmopolitiška, čia yra tas natūralus ribos pojūtis, ir jūra, ir rami istorijos tėkmė. Todėl čia gyventi verta ir kurti - kaip sakiau, čionykštės kultūros metraštį su visus virsmus išgyvenusiu gyvu Lietuvos personažu.

Ivona ŽIEMYTĖ