Rašytojų stalčiuose - puikybės nuodėmių ar išrišimo daigai?

Įkaitas

Paklausėme rašytojo Juozo Šikšnelio, kada laukti jo naujos knygos ir apie ką ji bus?

"Kažkada rašiau: "Kiekvienam rašytojui būna dienų, kai tegali suregzti vieną vienintelį sakinį pareiškime Vidaus reikalų ministrui: "Prašome išduoti šaunamąjį ginklą, nes pasiutiškai noriu nusišauti..." Tegul tai nebūna suprasta kaip savižudybės propaganda, tai yra dabartinės situacijos apibūdinimas. Dar viduje kliuksi, kirba, galvoje ne tuščia, bet žodžiai veliasi, grumdosi ir neranda pro kur išsprūsti. Mano vaikystėje knygos ir filmai būdavo apie meilę ar apie karą. Ir to, ir to kažkiek būsimoje knygoje bus, bet iš esmės ji dar apie kažką", - išgirdau atsakymą.

Juozas pjeses nustojo rašyti 1993 m., kai išėjo vienaveiksmių pjesių rinkinys "Šešėliai". Kodėl? Ogi "sudegė" visi teatrai, kurie statė jo pjeses.

"Apvaizda man įtikinamai pašnabždėjo, kad norint rašyti teatrui, reikia nors viena koja ten būti. Su detektyvais irgi atsisveikinau parašęs "Aukos stulpą". Istorinių romanų grynuoju šio žanro pavidalu irgi nerašysiu. Novelę parašau, jeigu koks nors leidinys paprašo arba priskrenta kokia istorija. Visi žanrai gali būti įdomūs, jei sekasi rašyti: buvo dramaturgijos laikas, detektyvų laikas, kai kepdavau per metus po du, po to susirgau istorija, dabar sergu tik sloga. Įkvėpimas priklauso nuo įkvepiamo oro sudėties, kai jame pasitaiko paslaptingų dalelių, kurios nusėda smegenyse, virsta žodžiais, istorijų užuomazgomis. Man daugelis sako: "Papasakočiau savo istoriją, tai tokį šedevrą parašytum!" Žmogus dažniausiai nori išsikalbėti, ir pasakojimais mane sunku uždegti, pats turiu nors akies krašteliu pamatyti, patirti, tada tas mitinis įkvėpimas glūdi viduje, smegenų raukšlėse, ir laukia savo valandos. Kaip autorius esu įkaitas, ne aš temas renkuosi, bet atvirkščiai", - sakė J. Šikšnelis.

"Misijas geriau tegu atlieka santechnikai"

Žinau, knygai parašyti Juozas rausiasi archyvuose. Daugelis jų dabar panardinti į interneto vandenyną, tad važinėti nei užsakinėti ir gauti leidimų į archyvus nebereikia.

"Faktų neperrašau, neinterpretuoju, stengiuosi istorijoje padėti tašką, savotiškai pratęsti ir pateikti savo mįslių įminimo versiją. Tokias mįsles atkapstau vartydamas istorinius šaltinius, o tada įninku į archyvus ieškoti detalių. Beje, ta darbo dalis yra maloniausia, nes jautiesi lyg aukso ieškotojas, kasi, plauni, skalauji, vis tikėdamasis grynuolio, kartais nusišypso laimė."

Paklaustas apie klaipėdiečius kolegas, ar jie kuo nors išskirtiniai, sakė, kad ne, tik būtina prisiminti ir sklaidos galimybes: ar tokias pačias sąlygas turi provincija (jei mūsų miestą ja vadinsime), ir metropolija, kur daugiau sąlygų yra tapti matomam? Bet priminė, kad auksas ir pelenuose žiba, todėl yra įsitikinęs, kad nė vienas genialus kūrinys nelieka nepastebėtas.

Ar netrumpas gyvenimas už geležinės užkardos kaip nors paveikė asmenybę?

"Laisvės bei demokratijos laikais mes irgi prarandame galimybę rinktis, nes mums nuolat primetami elgesio stereotipai arba gatavi atsakymai. Anuomet išsisakyti galėjome rašydami "į stalčius". Tik, išaušus laisvės rytui paaiškėjo, kad tie stalčiai tušti. Manau, rašančiam žmogui visokios kliūtys yra papildoma motyvacija."

Paklaustas, kokią įtaką jam darė klajonių patirtys, sakė, kad išmintas takas Lietuvoje yra Klaipėda - Druskininkai - Švendubrė. Kartkartėmis pasuka ienas į Karaliaučiaus kraštą, ar pas lenkus į Olštyną ir Balstogę, kur yra puikių žmonių, bičiulių, gal net giliau vertinančių jo kūrybą. Rusai turi išsivertę apsakymus, lenkai - apsakymus ir romaną "Kryžiau žalio medžio".

"Ar mano knyga kažkiek galėjo pakeisti žmogaus požiūrį į meilę Tėvynei, moteriai, jūrai, istorijai? Rašytojui pavojinga tikinti save ir kitus, jog jis pašauktas atlikti tam tikrą misiją, nesvarbu kokią: žadinti, budinti, migdyti, auklėti, versti mylėti ir pan. Nes po to iki įsitikinimo, jog esi Napoleonas, lieka vienas žingsnis. Geriau tegul misijas atlieka daktarai, bibliotekininkai, teisėjai, santechnikai ir statybininkai. O rašytojai tegul gerai rašo", - atsakė.

Pasmalsavus, ar jau parašė geriausią savo gyvenimo knygą, šmaikštavo, kad tada būtų laikas padėti dantis ant lentynos.

"Prikiši, kad mano romanuose apstu erotinių scenų. Erotika - slidi tema, nes vienas, turėdamas lakią vaizduotę, išvydęs skylę tvoroje savininką gali apšaukti platinant pornografiją, o kitas liks abejingas atvirai sekso scenai, taigi viskas priklauso nuo pagedimo laipsnio. Niekada neverčiau savo herojų užsiiminėti seksu, kada jie turi valgyti kokį egzotišką patiekalą, visada mieliau aprašinėju to patiekalo gaminimą. Iš lietuvių žinau tik vieną erotikos rašytoją, jo vardas Vytautas Čepas."

J. Šikšnelis juokėsi, kad jį kritika veikia kaip bulių raudonas skuduras. Svarbu, kokio moralumo kritika. Geriau beaistris, profesionalus žvilgsnis, nesiekiant demonstruoti intelektą, o iš esmės tuštybę.

"Svarbiausia yra drąsa reikšti savo nuomonę. Mano pažįstami kritikai pastovi po medžiu, laukdami, kaip įvertins kiti, ir, jeigu gerai, apsiputoję puola girti. Tai daug blogiau už peikimą. Perskaitęs rimtą straipsnį be tuščių panegirikų, visų pirma pažvelgi į save iš šalies", - sakė rašytojas.

REIŠKINYS. "Gyva knyga yra reiškinys, o jos atsiradimas - mistika", - sakė rašytoja Nijolė Kepenienė. Eimanto CHACHLOVO nuotr.

"Reikia laiko, kad tave suprastų",

- sakė produktyviausia uostamiesčio rašytoja vadinama, Ievos Simonaitytės literatūrinės premijos laureatė Nijolė Kepenienė. Visai neseniai Klaipėdos visuomenei buvo pristatyta nauja jos knyga "Lietiniai". Ar parašiusi knygą, iškart galvoje rašo kitą, ar jaučiasi išsisėmusi? Sakė, jog kol parašytas tekstas išvysta dienos šviesą, jau būna dar ką nors parašiusi ir nukeliavusi visai kita minčių kryptimi. Nesėdi, nerypuoja ir nelaukia, kol kas nors perskaitęs ims ją girti, peikti ar net koneveikti. Ji mano, kad kūrybinis procesas įsuka į truputį kitokį ratą nei vertinimai. Pasirodžius knygai paprastai gyvena jau kitu. Į literatūrą Nijolė atėjo gana vėlai, ir per 18 metų išleido 15 knygų. Kaip tampama rašytoju? "Nežinau, kaip tampama rašytoju ir kuo jis skiriasi nuo paprasto rašančiojo, todėl nežinau, ar jau esu rašytoja. Rašytojų sąjungos narystė čia nieko nereiškia. Minčių, vaizdinių, impulsų, ačiū Dievui, nestokoju; svarbu viską suvaldyti. Čia jau sunkiau", - sakė Nijolė. Išskirtinę vietą jos kūryboje užima knygos vaikams. Rašo jiems apie amžinas ir painias žmogaus gyvenimo vertybes, jausenas, meilę ir mirtį. Kaip jas supranta vaikai? "Plakuosi kaip varlė, įkritusi į išrūgas, bandau sviestą suplakti ir išsikapanoti, išsivaduoti, atrasti tiesą, kuri ir vaikui, ir suaugusiajam ta pati." 2001 m. jos išleista knyga "Riestainis su saule" IBBY (Tarptautinės vaikų literatūros asociacijos) Lietuvos skyriaus buvo pripažinta geriausia metų vaikų knyga. "Ta knyga laurus pelnė todėl, kad 2000 metais parašytas "Džiovintas debesėlis" padėjo jai pamatą. Reikia laiko, kad rašytojo sumanymus perprastų ir priprastų", - neslėpė.

Kodėl nėra užsidegusi rašyti meilės romanus? Sakė, kad yra meilės romanų, kuriuose - ir gelmė, ir intriga, ir skausmas, ir humoras. Pripažino, kad meilės temos neišvengia nė vienas rašytojas, tik kai meilė subanalinama iki siaurų intrigų ar, dar blogiau, iki paviršinio blizgesio, verkti norisi. Svajoja parašyti GERĄ meilės romaną, tik dar nežino kaip. Epinį romaną "Vėjų rožė" rašė pasinėrusi į istorinius šaltinius apie kuršius, vikingus, britus. Sakė: "Ta tema manęs nepaleidžia. Manau, negalime deramai suprasti nei šių laikų, nei savęs, nežinodami, nepajutę praeities, neturėdami pamatų." Kokie literatūros milžinai yra Nijolės numylėtieji? Juk ji dar ir vertėja. "Gal nepavadinčiau jų milžinais, bet vis dar esu įsimylėjusi Bruno Schulz. Užgimė jausmas ir Lenai Eltang, ir Michailui Šiškinui. Gyva knyga - reiškinys, o pats jų atsiradimas jau yra mistika. Neseniai išverčiau knygą apie Oskaro Vaildo slaptą gyvenimą, daugiausia seksualinį. Buvo nepaprastai sunku dėl daugelio dalykų, ir įdomu."

STEBĖTOJAS. "Kai atsigręžiu atgal, matau, kad nieko daugiau neveikiau, tik stebėjau ir rašiau. Kartais pagalvoju, kad veltui. Na, pasaulio nepakeičiau, bet gal ir nepagadinau", - sakė dramaturgas Gintaras Grajauskas. Sauliaus VENCKAUS nuotr.

"Tiesiog būnu sau"

Eseistas, dramaturgas, poetas, prozininkas Gintaras Grajauskas sakė, kad šiuo metu rašo mažai, vieną kitą eilėraštį. Ir kad apskritai noras rašyti, o juo labiau "spausdintis" dabar beveik atrofavęsis. Ką norėjo pasakyti, jaučiasi jau pasakęs ir dar triskart pakartojęs.

"Gaminti "produktą" nei moku, nei noriu - nemanau, kad tam verta gaišti savo laiką. Šiaip rašyti eilėraščius, puikiausiai žinant, jog nemaža dalis žmonijos seniai skaito tik laikraščių antraštes, o ir tas jau sunkiai suvokia, reikia daug "durno" užsispyrimo. Bet tai ne labiau beprasmiškas užsiėmimas už visus kitus. Žmonės leidžia savo gyvenimus ir kvailiau.

Šiek tiek verčiu - pjeses, eilėraščius. Dirbu teatre, tvarkau ir pildau visokius popierius. Kartais pagroju. Labiausiai - tiesiog būnu sau."

Gintaras baigė Klaipėdos universitete Džiazo katedrą, vadinasi, rašytoju būti neketino? Atšovė, kad apskritai neketino kuo nors būti, nekūrė gyvenimo planų. Ir iki šiol nekuria. Esą viskas išeina savaime, o žodis ir muzika nuo senų senovės šalia, kadaise tai apskritai buvo vienas ir tas pats dalykas - dainuojamas, giedamas, rečituojamas žodis. Giesmė, daina. Poezija ir muzika atsiskyrė gerokai vėliau. Kai atsirado neturinčių klausos poetų.

Jo knygos išverstos į aibę kalbų. Kuo svetimtaučiams įdomus lietuvis?

"Skaito, kartais vis sulaukiu poezijos skaitytojo komplimento iš Islandijos ar Italijos. Nedidelis teatras Pietų Prancūzijoje prieš keletą metų pastatė spektaklį pagal pjesę "Rezervatas". Ir iš repertuaro dar neišmetė. Lietuviai rašytojai pasauliui vargu ar įdomesni už kitų nedidelių šalių rašytojus, jei kalbame apie visumą. Ir tai normalu, ir bus, nebent Lietuva dėl vienų ar kitų priežasčių staiga taptų madinga. Arba pradėtų investuoti didžiules sumas į savo literatūros vertimus ir sklaidą kaip skandinavai."

Apie gerbtiną luomą

G. Grajauskas pelnė pripažinimą, nacionalinę premiją, yra Klaipėdos kultūros magistras. Ar tai suteikia svarbos?

"Pirmoji, gal dar antroji premija - ir paglosto, ir mobilizuoja, ir demoralizuoja. Paskui pamažu imi suprasti, jog tai visiškai nieko nereiškia. Pasaulyje buvo daugybė rašytojų, gavusių daugybę prestiziškiausių premijų, o dabar niekas jų net nebeatsimena. Ir jei turi nusižiūrėjęs kokią kartelę, per kurią šokinėji, tai irgi akių dūmimas: iš tiesų kartelę nustatai ne tu pats, o tavo laikmečio opinija. Kaip kažkas rašė, publika pageidauja iš autoriaus, kad šis rašytų negirdėtai naujai, kaip niekas dar nerašė, bet ir taip pat, kaip visi kiti - senoviškai įprastai ir lengvai atpažįstamai", - sakė rašytojas.

Teatro "fanai" nepamiršta spektaklio "Mergaitė, kurios bijojo Dievas". Gintaras sako, kad dėl šio populiarumo "kalti" buvo visi - režisierius, aktoriai, scenografas, kompozitorius, ir jis galįs prisiimti laurus tik dėl pačios pjesės. Rašęs apie tai, kas jam pačiam labai svarbu, skauda ir rūpi, ir tikisi, kad tai pajuto ir žiūrovai.

Tikriausiai reikia drąsos rašyti dramaturgiją? Atkirto, kad ne daugiau, nei rašyti poeziją.

"Nacionalinė dramaturgija, ypač dar gyvų dramaturgų, Lietuvoje statoma absurdiškai retai. Ir ne todėl, kad būtų prastesnė už kitų šalių. Žinau, ką sakau - teatre tenka perskaityti daugybę pjesių. Dauguma lietuvių, ne išimtis ir režisierių, turi tiesiog milžinišką nevisavertiškumo kompleksą. Bijo iššūkių, nes bijo pralaimėti, todėl renkasi laiko patikrintą klasiką ar tarptautinius "hitus". Tai garantuoja bent minimalų saugumą. Tad tautiečiai dramaturgai beveik tokie patys kamikadzės, kaip ir poetai. Gerbtinas luomas", - sakė Gintaras.

Jis teigė rašąs, jei knieti, niežti po oda - kada tai atsitinka? Kai staiga supranta turįs ką pasakyti. Ant kelio dažniausiai užveda kokia netikėtai pamatyta smulkmena, nugirsta frazė - maža detalė, kurios, pasirodo, tik ir tetrūko, kad susidėliotų visa pasaulio tvarkos dėlionė.

Gintaro kūryboje daug sarkazmo ir ironijos, bet jis nėra ciniškas. Ir kartais tapatinasi su savo personažais.

"Aš joks cinikas. Aš realistas. Net, sakyčiau, labai optimistiškas realistas, kuris supranta, kad yra taip, kaip yra, ir ką nors pakeisti gali tik laikas. Bet esu įsitikinęs, kad galų gale viskas baigsis gerai. Tik dar labai negreit. Kai rašai ką nors didesnės apimties, personažai tave apsėda.

Kas yra rašymas? Vienam - pajamų šaltinis, kitam - saldi puikybės nuodėmė, trečiam - visas gyvenimas. Pašaukimas - pernelyg pompastiška, bet kai atsigręžiu atgal, suprantu, kad beveik nieko daugiau ir neveikiau, tik stebėjau viską iš šalies, ir kartais užrašydavau. Kartais pagalvoju, kad veltui. Kartais - kad gal visgi ne visai veltui. Pasaulio nepakeičiau, bet gal ir nepagadinau labai", - sakė jis.

Paklaustas, ar kada gims pjesė apie teatrą (dirba Klaipėdos dramos teatre literatūrinės dalies vedėju), kuriame lyg ant delno mato aktorius be kaukių, atsako, kad aktoriai visada su kaukėmis, labiausiai tuomet, kai nulipa nuo scenos. Nors kartais netyčia prasimuša po tomis kaukėmis gyva vieniša siela, kurios neapgaus garsūs plojimai nei gėlių jūra po kojom.

Ar rašytojas gali prabilti kaip misionierius, sielos gydytojas, ar jis daugiau yra juokdarys?

"Jis taip ir kalba - kaip misionierius be religijos, kaip gydytojas be vaistų. Kaip juokdarys, nejuokingas net pačiam sau. Kalba, kaip moka. Nes jam baisiausiai patinka žmonės, jis naivus ir šventai tiki, kad jiems jo reikia. Jis kalba. Paskui - nutyla", - sakė rašytojas.