Klaipėdos fotomenininkų galerijoje šią savaitę atidaryta klaipėdiečio Roberto Gabrio paroda "Menininkų portretai" - tai autoriaus pokalbis apie menininko paskirtį ir gyvenimą su żinomais miesto tapytojais, skulptoriais, aktoriumi.
Kaip atsirado ši paroda? Kurio portretą padaręs, "pagavai kablį"?
Lietuvos fotomeno sąjungos Klaipėdos skyriaus vadovas Remigijus Treigys pasiūlė surengti parodą, ir pradėjau galvot, apie ką? Projekto apie Klaipėdos kūrėją dar nebuvo, ir pasiūliau tą temą. Išleidom parodos katalogą. Aš nesiūlau naujos portretinio žanro traktuotės, tik savo viziją, supratimą apie tuos žmones. Tai atsitiko nesąmoningai... - juokiasi.
Pasak kritikų, kai kurios ciklo fotografijos - reportažinės, kitos - surežisuotos, o trečiose net sunku atpažinti Tavo "perkūnytą" žmogų.
Turbūt turėjo galvoje Liudviką Natalevičių, kurio matyt tik "dūšelė" tarp drobių, o reportažinės atsirado todėl, kad man laiko pritrūko su Anatolijumi Klemencovu, Algirdu Bosu. Su vitražininku Virgiu Bizausku abu kūrėme fotografiją.
Ar buvo smalsu pažvelgt kiaurai kūrėjo pozą ir kaukę, atskleist jo spindesį ir skurdą? Skaičiau, menininkų portretai - masalas miesčionims, nes provokuoja įžvelgti pikantiškas patirtis.
Nebandžiau lįsti po kaukėmis, nes jie jų neturėjo, visi buvo smagūs ir nuoširdūs, išskyrus kai kuriuos. Bet apie tai nešnekėsiu. Jie yra mano bičiuliai, todėl man neatrodo paslaptingi, išrinktieji, o - artimi, atsivėrę, gaivališki. Gal - be tabu, ekscentriški.
Kodėl tavo fotografija monochrominė?
Man lengviau suvaldyt dvi spalvas, juodą ir baltą, su pustoniais, o spalvotą be proto sunku suvaldyti. Bet ne vien todėl eksponuoju nespalvotą fotografiją. Stengiuosi, kad visos fotografijos būtų skirtingos, kad nebūtų nuobodu. Prie kiekvienos iš jų priėjimas šiek tiek skiriasi. Tai yra mano raktas, kurį kiti pastebės.
Ką tau davė kino operatoriaus patirtis?
Sovietmečiu dirbau audiovizualiniam centre "Ekos", priklausančiam kino studijai. Skraidydavom po Rusiją ir filmavau archaiška plačiajuoste kamera. Tai buvo dokumentika apie tarybinių & ?monių dvasios plieną, liaudies ūkio pasiekimų parodas. Buvo iš ko mokytis, įbridau į rusiškas knygas, ir kompoziciją, techniką įvaldžiau. Urale ar Sibiro gilumoj patyriau rusišką dosnumą, atlapaširdiškumą, kai žmonės negaili svečiui atiduot paskutinius marškinius. Sugėriau jų smalsumą, kūrybiškumą ir gaivalą.
Sukūrei nemažai ryškių fotografijų ciklų. Kuris pačiam išsiskyrė, suteikė smagiausių potyrių?
Smagumo man suteikė "Akimirkų paslaptys": abstrakti fotografija, šviesa - tamsa, daiktai, vidinė būsena, kviečianti žmogų pabūti su savim ir pamąstyti, žiūrint į tas dėmes. Ne visų buvau suprastas, kaifas buvo, kad reikėjo giliai savy pasikapstyt.
Ciklui "Gimimas" mane įkvėpė vienas aktorius, Afrikoje sėmęsis patirties iš laukinių papročių, šokių, kur żmogus yra tarpininkas tarp aukštesniųjų jėgų ir žemės. Buvo įdomu stebėti jo rodytą gimimo spektaklį, fotografija perteikti to žmogaus virsmus ir tapsmus.
Jei klausi apie "Vienkiemių žmones", dokumentinį ciklą, tai tie žmonės labai greit įsileidžia svetimą. Norėjau parodyt juos tikrus, tokius, kokie yra. Jokio skaudumo, išskyrus nykstančią realybę, tose fotografijose nėra.
Moterys tavo aktuose nėra kūniškai apetitiškos, o efemeriškos.
Aš savo vizijas perteikiau, gal ta fotografija buvo fragmentinė. Kartais užtenka detalės, kad suprastum moteriškumo esmę ir visumą. Ne, manęs nesužadina koks trūkumas: nosis su kuprele ar viena trumpesnė koja. Man patinka proporcingas, gražus kūnas. Neįgalus žmogus man nėra gražus, kai pabendrauji su juo, nebekreipi dėmesio į jo negražybę.
Kokią fotografiją laikai gera, kokia kelia šleikštulį?
Man atrodo, viskas vertinga, jei tą akimirką žmogus atranda save, atsiskleidžia, parodo kitam, ką tuo metu regėjo. O kiek tose fotografijose išliekamosios vertės - parodys istorija.
"Daiktiška" R. Treigio fotografija, manau, išliks. Rimaldo Vikšraičio kaimo vaizdeliai man sukėlė šleikštulį, bet jis to ir siekė. Vulgari ne jo fotografija, o tai, kas joje vyksta, tos primityvios orgijos.
Ką veiki, kai nefotografuoji? Ar visą laiką esi budrus? Kaip nusakytum ribą, skiriančią gyvenimą nuo kūrybos?
Man taip išeina, kad "fotografuoju" net be aparato. Per daug ilgai tai daryta. O šiaip patinka kelionės, sportas, vakarėliai. Nesu pajautęs ypatingo dėmesio sau dėl fotografijos, man labiausiai patinka pats procesas.
Na, gal kurdamas pasijunti ir kitoj dimensijoj, bet neskirstau gabalais: čia kūryba, čia buitis - visas gyvenimas yra menas.
Ką labiausiai primena fotografuojančio būsena: sėlini kaip medžiotojas, stengiesi būti nepastebimas, ar drąsiai lendi kaip koks žurnalistas?
Iš pradžių varžydavausi, bet daug dirbdamas atsiriboji nuo visko, ir darai, ką geriausiai moki. Aišku, pirmas žingsnis kelia jaudulį. Man patinka impresionizmas.
Po spektaklio premjeros ar pakabintos parodos jaučiama tuštuma?
Buvo, buvo tuštuma, kad visa jau baigėsi. Dabar jau tai išgyventa - dar iki parodos atidarymo. Buvau labai pavargęs nuo visų żmonių, gal aš juos išsiurbiau, gal jie mane... Stengiausi juos pajausti, ištyrinėt sielos žemėlapį. Menininkai jautresni, pažeidžiamesni, o aš mėgstu pasikapstyti, kas yra žmoguje, analizuoti.
Bet jeigu menininkas jaučia savyje kokias galias, manau, kad jis jau ligonis. Man atrodo, yra darbas ir kažkokia vidinė neapsakoma būsena, kartais - ribinė. Kai kuri - skleidi virpesius, šnekiesi su savim, ginčijies. O kai pavyksta darbas - džiaugies kaip mažas vaikas.
Bronius Gražys man skaitė eiles, grafikas Virgilijus Burba neiškart įsileido, žiūrėjo įtariai, paskui - susidomėjęs. Nebuvau matęs tokio dailininko, kaip Juozas Vosylius, kuris tapydamas tarsi kokįpaukščio šokį šoka. Jo paklausiau: "Ar čia dėl manęs ta pantomima", o jis pasakė, kad visada taip dirba, darydamas visokius judesius. Tai mane nustebino.
Kitą tapytoją, mūsų Metrą, buvo sunku ištraukt iš jo urvo, jis dvi dienas skutosi fotosesijai, ir ant megztinio matyti nukritę šeriai.
Kodėl nefotografavai moterų menininkių portretų?
Galvoju, vyras visoks gražus: raukšlėtas, senas, pavargęs. Jis visada vizualiai įdomus, net savo bjaurumu ir bjaurastimis. O moterį aš mokėčiau nufotografuoti tiktai gražią, ir nežinau, ar ji pagrimuota, su makiažu tiktų šiai kompanijai...
Ivona ŽIEMYTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą