Ką prisimeni apie "parduotas" vasaras, kai Smiltynėje 14 metų iš eilės vyko tarptautiniai skulptorių simpoziumai?
Buvo superinė atmosfera ir išbandymas man, nes tada be meistrų pagalbos iškaliau pirmąją savo monumentalią skulptūrą "Kriauklė", kuri po šiai dienai stovi Skulptūrų parke. Tais laikais į viešas erdves pakliūdavo tik pripažintų menininkų darbai, o aš buvau tik ką išsiropštęs iš lopšio - Vilniaus dailės instituto. Jį baigę su kolega Arūnu Sakalausku turėjome trejus metus dirbti pedagogais Telšių taikomosios dailės technikume, bet netrukus abu pasikvietė anuometis Klaipėdos vykdomojo komiteto pirmininkas Alfonsas Žalys, dėl to ir esame čia. O mūsų dirbtuvės yra kaimynystėje, Rūtų gatvėje.
O dar prieš tai, 1979 metais, mažosios plastikos parodoje Vilniuje dalyvavome kartu su mūsų dėstytojais ir profesoriais - Karaliumi, Kuzma, Mazūru, ir tai buvo didelis įvykis, nes ką tik baigusiųjų darbus įvertino ir priėmė meno taryba.
Iš kokių medžiagų randasi skulptūros?
Iš įvairiausių, net iš papjė mašė, iš gipso, tereikia įsiklausyti į medžiagą ir ją atverti. Tiesa, akmuo kiek sukausto, formos - asketiškesnės. Naujas atradimas - plienas; grūdiname vienas kitą. Esu prisilietęs prie marmuro, bet jis netinka mūsų šaltoms žiemoms, skilinėja. Nesu auksakalys nei juvelyras, netraukia ir medalio žanras. Mėgstu jungti skirtingas medžiagas ir žaisti, žiūrėti, kaip jos disonuoja arba sutaria. Mūsų kartos skulptorių plejadai toks "miksas" buvo naujovė, nors dar Romos ir graikų laikais buvo jungiami skirtingi marmurai, į skulptūras inkrustuojamos gintarinės akys.
Kokios skulptūros Tau reikšmingiausios?
Daugiausia vis dėlto dirbau Klaipėdai. Yra pavienių darbų, jau nupirktų ir pamirštų, tokių, kurie stovi Tretjakovo galerijoje ir privačiose, įgytų Lietuvos dailės fondo. Alytuje nuo 1985 metų su kolegomis iš užsienio formavome Jaunimo parką; vienas mano metalo plastikos darbas "Bolidas" jau apaugo medžiais. Alytuje kolegos dirbo ten, kur buvo tinkama įranga: kas - šaldytuvų gamykloje, aš - griežto režimo kalėjime, ir mano pameistriai kaliniai viską padarė per tris dienas, kaip kokiame anekdote.
Tave traukia ir sakralioji skulptūra?
Juozapo Darbininko bažnyčioje ant pagrindinės sienos kabo mano 8 metrų aukščio "Laiminantis Kristus", o Šv. Kazimiero bažnyčioje ant šešių kolonų nutūpę mano angeliukai. Šventovėje buvo vėsoka, ir aš kaip tas Viktoro Hugo "Paryžiaus katedroje" aprašytas kuprius Kvazimodas dirbau įsikoręs į balkoną, pasilypėjęs ant kopėčių, slėpdamasis ir tylutėliai krapštydamasis, kol vykdavo pamaldos. Reikėjo padaryti greitai, per penkis mėnesius.
PUOŠMENA. Tiltų gatvę puošia Klaudijaus Pūdymo skulptūra "Senamiesčio paštas".
Būna skulptūrų, kurias kali neskubėdamas. Medinę "Eglę", kuri dabar stovi universitete, dariau statydamas namą, ir tai buvo dvasiai atspara prieš vinies kalimą, suvirinimą, mūro gręžimą. Na, ir laivą pastatyčiau pagal brėžinius, bet jis iškart nugrimztų. Jeigu prisiversčiau, padaryčiau lopšį ir karstą, tačiau norisi romantiškų dalykų - kaip ta dėžutė su pašto karveliais senamiestyje arba etnografinė skrynia, su kitų autorių darbais keliavusi per Baltijos šalis.
ALBATROSAS, skirtas žuvusiems jūrininkams ir nuskendusiems laivams atminti, - vienas iš Klaudijaus Pūdymo darbų.
Ar griežtas Tavo vidinis cenzorius?
Turiu savo vidinę pajautą, tam tikrą estetinį jausmą, sąmonėje vyksta kova, kokia turėtų būti kompozicija, ir pasirinkta idėja po truputį virsta vaizdiniais. Be abejo, yra begalinė vidinė įtampa, nesu iš tų, kurie ramiai dirba be mūzos įkvėpėjos. Kartais tarsi krenti į duobę, nekyla rankos, negali prieiti prie to darbo.
Kai gyveni vienoje vietoje, reikia ką nors gražaus pamatyti, atsidurti greitkelyje, "pakrauti akumuliatorius", kita vertus, galvoji, gal verčiau užsidaryti, tuomet ką nors išspausi iš savęs, nepasidavęs kitų kūrėjų įtakai. Pripratau prie savo stipriųjų ir silpnųjų pusių.
Kažkuris garsus prancūzų dailininkas sakė, jog sukūręs paveikslą jaučiasi negrįžtamai praradęs kažkurią savasties, gyvenimo dalį.
Gerą darbą "išspinduliuoji", kaip vaikas jis tarsi yra savas kūnas ir kraujas. Su tokiu sunku išsiskirti, net nesinori paversti pinigais. Pagalvoji, kur bus tavo darbas, kai tavęs nebebus, juk skulptūra - ilgaamžė, jautiesi atsakingas už tai, ką palieki ateinančioms kartoms. Nesakyčiau, kad tai yra troškimas būti nemirtingam, galvoji, ar jos tiks ir kito amžiaus žmonėms.
Ar pačiam nenuobodžios atrodo skulptūros patriotine tema?
Negerai, kai tai - plika ideologija, nors jos irgi turi šiokią tokią istorinę vertę. Mes buvome anų laikų produktai, ne be reikalo mus vadino prarastąja karta. Ne, Lenino "stovylos" nedariau, ne kiekvienam ir buvo leista, bet, nesimaivau, aš būčiau nedaręs.
PRADŽIA. "Darau 2,5 metro skulptūrą Šventosios reabilitacijos centrui, galbūt tai bus nėrėja tarp bangų, naujai interpretuosiu etnografinius motyvus. Šventosios skulptūrų parke turėtų atsirasti trečioji mano skulptūra", - sakė skulptorius Klaudijus Pūdymas.
Bet mes prisitaikėme, sustiprėjome. Prarastieji buvome ta prasme, kad negalėjome Londone pamatyti "The Beatles" koncerto, pačiupinėti Rodeno ar Mikelandželo skulptūros originalo, maitinomės tik atvirukais ir filmų nuotrupomis. Mano generacijoje buvo puikiausių menininkų - Narutis, Nasvytis, Kvintas.
Kas nulipdė Tave kaip menininką?
Piešiau, lipdžiau jau darželyje, o Naujalio meno mokykloje Kaune jau pykindavo, kai reikėdavo paišyti kokias Dovydo ausis, grūdo į kompozicijos rėmus. Atsigavau tik įstojęs į Dailės institutą, kur davė laisvę. Užkurta ugnelė įsidega, dega, kol protas ir pirštai įšyla, ir susijungi su kosmosu, patenki į "vamzdį", į transą: lipdai, lipdai ir nepastebi, kad jau praėjo keturios valandos. Mano plaštakos mažos? Na, jos delikačios, gana stiprios - atidarinėju butelių dangtelius.
Ką daryti, kad pro Tavo skulptūrą nepraeitų kaip pro stulpą? Reikia demonstratyviai atkišti kokią pikantišką kūno dalį ar pakanka įkūnyti stiprią idėją?
Išvertus iš prancūzų kalbos žodis "šedevras" reiškia "aukštesnysis, šefas, geriausias". Ne kiekvienas toks darbas ir gali būti, gal ne visada pataikai į temą. Aišku, apeliuoji į žmogų, į praeivį, tai labai subtilūs dalykai - ką padaryti, kad darbas užkabintų, intriguotų, nebūtų tik aikštelė balandžiams nutūpti ir dergti, "stovyla", kuri mestų šešėlį. Nors ir tai jau gerai, jeigu pagalvoji apie tai, kur ji tą šešėlį mes.
Gal varžo, grūda į Prokrusto lovą, net žlugdo užsakovų saiko ir skonio jausmo stygius?
Idealus, jeigu užsakovas žino, kad atėjo pas neblogą kūrėją, ir neapsiriks, duoda pinigų ir absoliučią laisvę. Kartais būna arogantiškas: "Mano pinigai, tai šoksi pagal mano muziką, ir pažiūrėsiu, ką gali." Būna kuriozų, kai reikalauja, kad skulptūra turėtų pilnas krūtis, formų, kurios patiktų vyrams.
Yra tas užsakovo, kūrėjo ir jo darbo trikampis: tu ir pats jau susisukęs, įklimpęs į abejones darai tą darbą, o dar ateina žmogus, ir sako, kad jį viskas nervina. Siaubas, kai įkyriai nurodinėja tas, kuris turi praščiokišką "mužiko" skonį. Neseniai bandžiau sugėdinti žinomą miestelėną, kuris pradėjo dominuoti, pūstis, dėdamasis menų žinovu. Aš išdėsčiau jam pusę meno istorijos kurso ir pasakiau, kad jam uždrausta kištis, jeigu neturi nuovokos.
Manoma, jog menas reikalingas vos keturiems procentams žmonių...
Su religijos poreikiu šiandien irgi keblu, nes yra siaubingas civilizacijos "nudvasėjimas". Technologijos traiško dvasingumą, žmogus retai būna pats su savimi. Nėra net kada susipažinti su menu, o juk kadaise, Balzako laikais, net laiško rašymas buvo menas, damos alpo nuo iškvėpintų vokų. Dailė, kūryba skirta tik išrinktiesiems, ir visais laikais buvo skruzdės, kurios dirbo, ir viršūnėlė, kuri kūrė. Egiptą pastatė vergai.
Kai būsimieji skulptoriai pristato diplominius darbus, tai būna vienadienės instaliacijos iš atliekų. Ką laikytumei antimenu, kaip vertini proletaro ir valstietės su kūju ir pjautuvu skulptūrinę kompoziciją ant Vilniaus Žaliojo tilto?
Jeigu būtų tiltas Trečiojo Reicho garbei ir po karo išliktų nenugriautas, manau, tai būtų epochas jungiantis tiltas. Stalinizmo skulptūros Grūto parke lankomos už pinigus, nes tai - kelionė į istoriją, kad ir kokia būtų.
Man gaila, kad nuvyto portreto skulptūroje žanras; kai pasižiūri, kiek Rodenas yra sukūręs puikių portretų.
Yra pozityvus ir destruktyvus menas, bet šio niekas neturi teisės uždrausti, juo galima protingai žaisti. Per atstumą jauti, veikia menas, ar ne. Mėšlas mėšlu ir liks. Tada jau geriau prisiliesti prie natūralaus lauko akmens, kuris skleidžia energiją, kuris, kaip ir tu, yra vienis, gamtos dalis.
SKULPTŪRA "Grožio šaltinis" ("Laumės") Druskininkuose.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą