"Titaniku" keliavo ir lietuviai

Iš gausių legendinio lainerio avarijos bei žymių jo keleivių biografijų tyrinėjimų šešėlio ištrauktų lietuvių lemčių štrichai – dešimtmetį brandintoje žurnalisčių Gerdos Butkuvienės ir Vaidos Lowell knygoje „Titaniko“ lietuviai“ (leidykla „Obuolys“).

„Aptiktos žinios, faktų nuotrupos, užsimezgę ryšiai su giminaičiais mus savotiškai įpareigojo pasinerti į lietuviškosios „Titaniko“ paslapties tyrimus. Juk per šimtą metų po nelaimės Lietuvoje nebuvo išleista nei viena knyga apie lemtingos 1912m. balandžio 14-osios nakties istoriją, neskaitant anglų istoriko Valterio Lordo romano „Paskutinė „Titaniko“ naktis“ vertimo bei Petro Montvilos JAV išleistų atsiminimų „Kai grįžta praeitis“. Kai nežinai apie mažiausiai trijų jaunų, net 30 metų nesulaukusių lietuvių šeimas, kurios ne tik išgyveno netekties skausmą, bet ir neturėjo galimybės supilti žuvusiems kapo, „Titaniko“ istoriją priimi kaip tragišką, tačiau beveidę, beasmenę statistiką. O tai yra neatleistina, ypač minint šimtą metų nuo 1,5 tūkst. gyvybių nusinešusio įvykio“, - įsitikinusios autorės.

Daugiausia informacijos yra išlikę apie kunigą Juozą Montvilą, plaukusį „Titaniku“ į Ameriką ir nelaimės akimirkomis iki paskutinės minutės klausiusį pasmerktųjų išpažinties. Tačiau daug mažiau kas žino dramatišką jo gyvenimo istoriją, priežastis, paskatinusias emigruoti iš Lietuvos, jo šeimos narių likimą, atidėtą skelbimo palaimintuoju bylą. Ne lietuviai, o užsieniečiai yra sukaupę informacijos apie antrą „Titaniko“ keleivį – žydą šaltkalvį Eliezerą Gilinsky iš Ignalinos. Jis, pasakojama, galėjęs net priklausyti prabangiausio to meto laivo įgulai. Trečiojo keleivio – Simo Baniulio – kelionės aplinkybės yra keisčiausios ir paslaptingiausios. Įdomu, kad 1912 m. balandžio 14-osios nakties įvykiuose dalyvavo ir lietuvis kapitonas Liudvikas Stulpinas, laivu „Birma“ plaukęs „Titanikui“ į pagalbą. Visos šios istorijos, kurias žurnalistės sulipdė remdamosi XX a. pradžios JAV, Kanados, Didžiosios Britanijos bei Lietuvos spauda, marinistinių ekspozicijų, archyvų medžiaga, originaliais „Titaniko“ katastrofos aplinkybių tyrimo komisijų iškviestų liudininkų apklausų dokumentais, galiausiai užsimezgusiais asmeniniais kontaktais su minėtų lietuvių artimaisiais, istoriniame publicistiniame leidinyje yra papildytos retomis 1912 m. fotografijomis bei povandeniniais nuskendusio laivo kadrais.

Viena iš projekto autorių V.Lowell nukeliavo tūkstančius kilometrų iki Halifakso (Kanada) ir fotografijose įamžino „Titaniko“ aukų kapines, miestelio vietas, menančias tragiškus įvykius, Naujosios Škotijos archyvuose tebeišlikusius unikalius daiktus, dokumentus. „Visi „Titaniko“ keleiviai vyko Niujorką, tačiau Halifaksas daliai jų tapo netikėta paskutiniąja stotele, amžinojo poilsio vieta, kurią jie pasiekė drobiniuose maišuose ir siauruose karstuose. Apsilankymas „Titaniko“ aukų kapinėse ir prisilietimas prie šimto metų tragedijos paliko mažą viltį, kad galbūt po kažkuriuo neatpažintų aukų antkapiu ilsisi ir bent vienas lietuvis“, - tikisi žurnalistė.

„Suomis Mika Waltari yra pasakojęs, kad prieš rašant „Sinuhę egiptietį“ jį sekiote persekiojo egiptiečiai – brovėsi į jo kambarį, mintis, kvėpavo į nugarą. Jie aprimo tik rašytojui ėmus rašyti romaną apie senovės Egiptą. Deja, negalime to paties pasakyti apie save – net pridavusios leidyklai rankraštį neapmalšinome mus apsėdusių minčių, kur dar galima ieškoti iki galo neįmintos 100 metų istorijos rakto,“ –prisipažįsta G.Butkuvienė. Kad galėtų tęsti tyrinėjimus ir toliau rinkti informaciją, ji kartu su V.Lowell įkūrė paskyrą „Titaniko lietuviai“ socialiniame tinkle „Facebook“, kuriame kviečia pasisakyti visus ką nors žinančius apie „Titaniku“ plaukusius lietuvius, bendrauti tarpusavyje ir kartu ieškoti trūkstamų vienos nakties istorijos mozaikos dalių.

Knyga „Titaniko lietuviai“ bus pradėta platinti šių metų Vilniaus knygų mugėje. Pristatymo renginys derinamas su katastrofos šimtmečio diena, kurią minės visas pasaulis.