Rolandas Rastauskas laikomas vienu iš geriausių Lietuvos eseistų, kurio kūryba pasižymi švelnia ironija ir lengvu grotesku. Autorius pastebi, kad paskutinėje trilogijos knygoje yra šiek tiek daugiau nei įprastai fikcijų, todėl ne viską reikia priimti, kaip gryną tiesą.
Nepakartojama socialinė tikrovė persipina su R. Rastausko biografijos momentais. Knygoje atskleista praeitis siejama su kelionėmis, sutiktais žmonėmis nuo Transilvanijos iki Provanso.
Kažkada rašytojas yra save pavadinęs vaikštūnu, pasakojęs, kad nuo devynerių metų pradėjo tranzuoti drauge su mama, o šešiolikos iškeliavo vienas. Į kuprinę įsimetęs vandens pūslę, miegmaišį ir gabalą celofano. Be pinigų, maisto, ryšio priemonių pėsčiomis apkeliavo Žemaitiją.
"Mano svajonė – žmogus su sandalais ir drobiniu maišeliu ant nugaros. Kuo ekstremalesnis kelionės maršrutas, tuo yra stipresnis dvasinis postūmis. Tačiau man vis sunkiau susikrauti kuprinę..." – šiandien prisipažįsta rašytojas R. Rastauskas.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą