Jau trečią kartą LDM Prano Domšaičio galerijoje atidaryta vaikų ir jaunimo kūrybos konkurso "Mano prakartėlė". Paroda stebina nežabota vaizduote, nes kiekviena darželinukų ar paauglių sukurta prakartėlė yra išskirtinė.
Prakartėlių parodos tapo tradicinėmis, ir vyksta kas keletą metų. Pirmojoje, surengtoje 2005 metais, autoriai galėjo savo nuožiūra pasirinkti medžiagas, improvizuoti pasiūlyta tema. 2007-aisiais tai buvo fantazijos iš popieriaus. Na, o šiemet jaunieji kūrėjai galėjo naudoti tik gamtines medžiagas(šiukštu ne maisto produktus). Beje, tapytojas Pranas Domašaitis taip pat buvo sukaupęs prakartėlių kolekciją.
Parodos iniciatorė, galerijos vadovė Kristina Jokubavičienė pasidžiaugė, kad prakartėlės nepaprastai gražios, jas darant nesižvalgyta į svetimus ir tolimus dalykus. Pasirinkta tai, kas vaikams iš tiesų sava, pažįstama, arčiausia širdies.
Vienas iš šios parodos darbų vertintojų, miesto dailininkas Anatolijus Klemencovas sakė, kad vaikų pasirinktos medžiagos - akmenukai, kankorėžiai, kriauklelės, molis ir skiedros buvo hiperrealistinis bandymas minimaliomis priemonėmis išreikšti šią sakralią temą.
Dailininkas išskyrė keletą "perliukų", vertų Didžiojo prizo, bei pakvietė jaunuosius menininkus kitais metais parodą surengti Atgimimo aikštėje. Ji pagyvintų miestą, praskaidrintų visuotinę šventę. Palinkėjęs kūrybinės sėkmės ir tikros žiemos, pakišo mintį, kad prakartėles galima būtų sukurti ir iš neįprasčiausių medžiagų - pavyzdžiui, vandens arba sniego.
Pirmą kartą į tokį renginį pakviestas pranciškonas vienuolis Juozapas Marija neslėpė, kad prakartėlių paroda jam padarė didelį įspūdį. Jis susirinkusiems priminė, kad XII amžiuje Eurpopoje būtent Šv. Pranciškus Asyžietis atgaivino prakartėlės tradiciją, į olą atvesdamas asiliuką, jautį, avelę ir atkūręs gyvą Jėzaus gimimo tvartelyje sceną.
"Jėzus nėra kažkur toli, bet - kiekvieno mūsų širdyje, ir Šventoji žemė - Dievui atviriems žmonėms, mylinčioms jų širdims. Betliejaus žvaigždė kasmet pateka virš kiekvienų namų, kuriuose yra prakartėlė - tai ženklas, kad čia laukiama užgimstančio Jėzaus. Nuostabu, kad vaikai Kalėdų šventes įprasmina savo darbuose ir iš tikrųjų priartina prie savo gyvenimo, nes tai nėra kokia tolima istorija, vyksusi prieš du tūkstančius metų, bet istorija, kuri svarbi jų gyvenimuose dabar. Aišku, patraukė netikėtas vaikų prakartėlių įsivaizdavimas ir nuoširdumas", - sakė svečias.
Lyg visa tai vyktų šiandien
Klaipėdos vaikų ir laisvalaikio centro klubo "Žuvėdra" lankytojai Santa Piščikaitė, Oksana Prigunova, Karolina Čiukaitė, Gabrielė Dineikytė ir Emilija Budginaitė vienoje kompozicijoje jaudinamai pavaizdavo Mariją su kūdikėliu, padarytus iš šiurkščios drobės. Kita jų prakartėlė atrodo archajiška, tikrovikai apšepusi, bet kartu tai jaukus, gyvybės pilnas prieglobstis. Ant tvartelio kraigo vaikai patupdė net į žąsį panašų paukštį, nuveltą iš šuns plaukų.
"Buvo nelengva, darėme prakartėlę iš medžio atplaišų, žolių, visko, ką gali rasti gamtoje. Smagu buvo dirbti komandoje, kažkas padarė šviesiaplaukę Dievo motiną su paprasta suknia, kuri atrodo puošniai, nes yra savita. Ir buvo įdomu prisiminti lietuviškas Kūčių tradicijas bei papročius", - sakė "žuvėdriukai".
Klaipėdos jaunimo centro dizaino studijos "Kukutis" ugdytinė dešimtmetė Austėja Melešiūtė buvo toji autorė, kurios rankų darbas žiūrovus sužavėjo savo unikalumu ir minimalistinėmis priemonėmis.
"Mūsų studijoje yra daug įvairių priemonių, atsirinkau tas, kurios man labiausiai patiko. Norėjau, kad būtų ne vien akmenukai, lapai, bet kad būtų ir medžio skiedrelė, kriauklytės. Buvau sugalvojusi padaryti daug gyvūnėlių, bet nelabai pavyko. Tikiuosi, kad paprastomis detalėmis man pavyko perteikti prakartėlės dvasią," - sakė lakonišką prakartėlę sukūrusi Austėja.
Mergaitė, mėgstanti piešti gėles ir angeliukus, sakė, kad tai pirmasis jos darbas sakralia tema, bet jai buvo įdomu pabandyti. Kiekviena pradžia sunki, bet jaučia, kad nuo šiol akis į dangų ji pakels dažniau.
Dvylikametė Agnė Zubavičiūtė sakė maniusi, kad Lietuva - žvejų kraštas, tad sukūrė plaustu plaukiančią šventąją šeimyną - iš kankorėžių ir gilių. Jėzus kūdikėlis suvystytas į lapus, ir kažkur pasislėpė jo galva. Šios gamtos dovanos jai labiausiai patikusios. Mokykloje jau yra su draugais dariusi gyvybės medžius iš gamtinių medžiagų bei sausas puokštes, bet šis darbas jai buvo mieliausias.
Toma Geštautaitė, nulipdžiusi vazą iš paprasto lietuviško molio, mintijo, kad molis jos pirštams lengvai pakluso, nors lipdyti pradėjo vos prieš porą mėnesių. Karvę padaryti buvo sunkiausia, bet ne žvaigždes ar Juozapo lazdą, ar simpatiškus avinėlius. Marija išėjo linksmo veido, o kūdikėlis - labai jau mažutėlis, koks ir turėjo būti.
Tadas Šupinis ir Mindaugas Jokubka, Vydūno mokyklos mokiniai, padedami mokytojos K. Mickevičienės, sukūrė prakartėlę su daugybe žmonių personažų ir viena besiilsinčia karve. Šiame tvartelyje tilpo net pirmieji gimdyvę pasveikinti atėję piemenėliai. Marijos ir Juozapo veidus berniukai padarė iš graikinių riešutų, o galvas papuošė smulkiomis gėlytėmis it žemiškomis aureolėmis. Jiems norėjosi padaryti viską vien iš baltos spalvos, bet gamtoje tokių medžiagų nerado.
Ivona ŽIEMYTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą