Praėjusį trečiadienį tradiciniame artėjančioms Vėlinėms skirtame vakare "Audenis" prieš ketverius metus įrašytą liuteroniškų giesmių programą atliko su netradiciniu akompanimentu - elektriniais vargonėliais skambino ne pirmą kartą su šiuo ansambliu bendradarbiaujantis maestro Saulius Šiaučiulis, giesmėse atradęs erdvių muzikinei improvizacijai.
Anot "Audenio" vadovės etnologės Valerijos Jankūnaitės, idėja susieti giesmes su šiuolaikiška muzika tapo iššūkiu.
"Sakoma, kad giesmės - neliečiamas, sakralus dalykas. Jos labai gražios ir gyvos - tebėra giedamos per laidotuves. Tai kreipimasis į Dievą paskutinę akimirką. Todėl sumanymas buvo rizikingas.
Tačiau mums labai norėjosi tarsi apgaubti giesmes šiuolaikišku šydu, išryškinti vienbalsių kūrinių tyrumą, sustabdyti akimirką, kurios šiuo metu plūste plūsta sunkiai suvaldomu srautu, - kalbėjo V. Jankūnaitė. - Pats žodis "giesmė" reiškia orų, prakilnų dainavimą. Kai bloga nuotaika, kai labai liūdna, šios giesmės padeda - perkelia į kitą matmenį. Man jos nepaprastai gražios."
Liuteroniškos giesmės turi ilgą istoriją - pasak etnologės, giesmynas būdavo ant kiekvienos lietuvininkų šeimos stalo. Beje, be natų - giedota iš klausos. Tad ir muzikos variantų yra gausu.
"Pasitaiko, jog žodžiai - tie patys, o melodijos - skiriasi; etnografinių ekspedicijų metu užfiksuota, kad ir pačios dainininkės jau nesutaria, kuris variantas yra tikslesnis. Tai patyrėme ir per renginius - kai svečiai giedodavo drauge su atlikėjais, pasitaikydavo, kad melodijos išsiskirdavo, nes žmonės mokėjo įvairius giesmių variantus, - prisiminė etnologė. - Tai - natūralu, toks ir yra liaudiško giedojimo pranašumas: kiekvienas gieda taip, kaip liepia širdis." Iki šių laikų išsaugotas gausus šių kūrinių paveldas.
"Kaip ir visoms šio krašto dainoms, laidotuvių giesmėms būdingas santūrus švelnumas. Melodijos - labai skaidrios, inteligentiškos, vienbalsės - be jokių pritarimų. Žodžiai, sakytumei, primityviai sudėlioti - bet tokia ir yra liaudies giesmių savastis. Šie kūriniai negraudulingi - be perdėto dramatizmo, paguodžiantys ir drauge leidžiantys giedoti juos net verkiant. Kituose šalies regionuose laidotuvėms skirtos giesmės pasižymi kitokiomis spalvomis", - sakė V. Jankūnaitė.
Pokalbininkės teigimu, nuosaikumas, natūralumas būdingas ir kitiems lietuvininkų laidotuvių papročiams.
Beje, senoji Mažosios Lietuvos tradicija - dukart per metus, lapkritį ir gegužę, rengiamos kapinių šventės, per kurias buvo tvarkomi kapai, laikomos mišios, susirinkdavo visa bendruomenė.
V. Jankūnaitės nuomone, Vėlinės - viena gražiausių švenčių. "Šią dieną būtinai reikia aplankyti kapus, pabūti mintimis su mirusiuoju, aplankyti pažįstamų kapus. Nedera pamiršti ir prie kapinių vartų besimeldžiančių ubagėlių - pagal seną tradiciją Vėlinių diena jiems buvo kepami maži duonos kepalėliai, paruošiama kitokių valgių. Sakoma, per Vėlines reikėtų duoti kiekvienai ištiestai rankai - nesvarbu, kas prašo", - papročius priminė etnologė.
Vėlinės, kaip ir šv. Kūčios, Kalėdos, Naujieji metai, Velykos, yra šeimos šventė. Šią tradiciją, įsitikinusi pokalbininkė, svarbu branginti: "Vertingiausias dalykas - kad žmonės susitiktų šeimoje, nenutoltų vienas nuo kito. Šiomis dienomis, kai nemaža šeimos narių išsibarstę po pasaulį, ši siekiamybė įgauna naują prasmę. Šiuolaikinės susisiekimo priemonės - puikios, tačiau tiesioginio buvimo kartu nepakeis niekas."
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą