Virš minios, arba Šauksmas tyruose

Pašnekesiai mansardoje

Su klaipėdiečiu dailininku Romu Klimavičiumi susitikome Kretingos Apreiškimo vienuolyne, parodos "Sakralumas ir banalybė" atidaryme. Išvakarėse autorius peržengė 50-mečio slenkstį, tad turbūt neatsitiktinai jo darbų temos - meilė, gimimas, tiesa, prisikėlimas...

- Filosofas sakė, kad jei būtumei šachtininkas ar kosmonautas, pusės pragyvento amžiaus būtų daug, tačiau Leonardui da Vinčiui, Mikelandželui tai buvę tik kūrybinio kelio pradžia...

- Yra aukšto pilotažo menininkų, kurie visą gyvenimą daro vieną paveikslą. O aš - atvirkščiai, matyt, kad esu Dvynys, dabar galvoju viską braukt ir pradėt iš naujo. Drabužių modeliavimą, scenografiją, klasikinę grafiką ir grynąją tapybą, aplikacijas, metalą esu bandęs... Idėjos išliks, bet bus kita forma, plastika, išraiška. Padariau tą ciklą, visi išgyrė - "šakės", ir ant tų šakučių laikytis? Yra siužetas, technika, formatas tas pats - labai faina, stabiliai jautiesi, nėra jokios baimės: kitas taip nepadarys, o tu užsimerkęs kepi. Tai jau spekuliacija.

- Sakoma, jog šiandie provokatorius yra ne tas, kuris paišo chaosą ir destrukciją, bet kasdienėje painiavoje ieško amžinybės atspindžių, sakralumo, tikrų dalykų...

- Vienas vokietis pjaustė karvių, žmonių kūnus - tai jau šokiravimo "viršūnė". Sužaloto Kristaus kančia. O kas toliau? Yra gilus ir žiaurus menas. Nežinočiau, kur A. Sauką kabint: jo darbus reikia pažiūrėt muziejuje ir išeit lauk, kaip degtinės išgėrus, pataisai nuotaiką. Betgi nei degtinės, nei Saukos miegamajame nelaikysi. Taip, pripažįstu provokuojąs, bet noriu gylio, o forma kad išliktų žmoniška. Jokių kraujų taškymo, isterijos. Esu daręs ciklą "Pelenų diena" - su pelenais ir plaukais, bet ten būta šamanizmo. Nutapau, tarkim, tavo portretą ir tavo širdelę vinims smaigstau; jau nebe menas - atrakcija. Apie tikėjimą kalbu ne dėl mirties baimės, atgailos. Atsimeni, buvo mano lankstyti popieriukai, kaligrafiškai išrašyti maldelėmis, Šv. Rašto ištraukomis; nieko bloga tie šventi linkėjimai, bet tai vis tiek yra užkalbėjimas. Jei simbolis gerai užtaisytas, gerai spinduliuoja. Kilo idėja "daryt" nuogą kūną - nepavyko, ne man, gal sulaukęs 70-ies ją įkūnysiu, - juokiasi Romas.

- Priklausai klaipėdiečių meninininkų grupei, vadinamai "Prarastąja karta", kurios pilietinių akcijų gatvėse atgimimo laikotarpiu pažiūrėt važiuodavo žmonės iš visos šalies. Dabar Tu irgi nesi apolitiškas menininkas.

- Ką bedarytum, krėslą ar peizažą, žmonės įžvelgs, ar galvojai apie Dievą, ar apie moterį, buvai liūdnas ar euforiškas. Kad ir tas paprastas paskutinės parodos darbas "Kokonas", tos suvystytos paukštės, grotos - susieta su paskutiniais įvykiais Irake. Mūviu džinsus, vaikštau gatve, bet ta visuotinė jausena persiduoda. Paryžiuj mačiau čiukčio darbus, kuriam televizija, spauda neprieinami - ir visai kitas laukinis mąstymas, kitaip spinduliuoja, kita aura. Anuo pilietinio judėjimo metu paveikslas buvo protestas, bet tada visi gatvėmis vaikščiojo kaip gyvai protestai: išsišiepę, laimingi prie laužų ir su baime širdy. Pastatyk tuos pačius mūsų darbus "parodrūmy", jie nebeturės to atspindžio; bet tas pats V. Bizausko batas, sklidinas kraujo, dabar atspindėtų kitą situaciją. Tikri dalykai nesensta.

- Ar įmanu šiandie pragyventi iš meno? Prarastosios kartos kai kurių menininkų nebėra (R. Urbonas, A. Jusionis), kiti atsisveikino su bohema, tapo pragmatiški verslininkai. Ar menas Tau tebėra didysis nuotykis?

- Anais laikais turbūt tik Lenino nedariau. A. Žalio laikais dvylikos miesto garbės piliečių lentą - "altorių" dariau, gyvenau iš portretų. Kaip sakoma, joks tu dailininkas, jei negali bet kokio užsakymo įvykdyti. Laisvi menai, mano tos skardos - yra nuotykis, ne užsakymas. Net nežinau, kokia jų paskirtis, kur kabinti - nei namuose, nei bažnyčioj, nei muziejuj, nei gatvėj... Tarsi pakibę ore.

- Kurį laiką gyvenai pasaulio menų sostinėje, Paryžiuje...

- Nuvažiuoji kitur - "pasimatuoji", ar nesi mažas. Skirtumas tas, kad ten tu reikalingas, menininkus gerbia, o čia grįžti - trečias brolis. Ten pilnos gatvės, kabokai - vien vaidinimai, muzika, menai, atsimink, ta tradicija nuo amžių. Gyvent nelikau, nes antra pusė buvo Lietuvoj, o dabar kraustytis kiton erdvėn, išlipus iš traukinio su lagaminu pradėt naują gyvenimą - per vėlu. Anuomet su Klaudijumi Pūdymu piešdami gatvėje užsidirbdavome galerijai, maistui, nuomojome butą pačiame Paryžiaus senamiestyje. Ir dar kiek parsivežėm. Kur tik įeini - pagarba, visi sveikinasi, tau kava paduota - kaip į dievą žiūri. Čia stinga ir dėmesio, ir pinigų. Nuo studijų laikų esu Lietuvos dailininkų sąjungos narys; pykšt 50 metų - ir jokios "pisulkos": "Seneli, sveikinam tave". Tavo kūryba - tavo asmeninis klausimas. Rusų laikais ateidavai į Dailės kombinatą, sėdi komisija, tau duoda užsakymą, iš Kultūros ministerijos žmonės atrenka darbus, išveža patys į Vilnių, ir - iš keturių du darbai nupirkti. Lietuva laisva, ir dar nė vieno paveikslo nenupirkta. Vilniuje parodų salės nuoma - keli tūkstančiai, o jeigu tavo menas nekomercinis, ir susimąstai, ar turėsi ką valgyti, iš ko skolas susimokėsi. Sudie, garbėtroška.

- Tavo kūryboje ryški meilės tema; tai gyvenimiška patirtis? Ar po grandiozinės parodos jautiesi išsekęs, tuščias, vienas dykumoj?

- Aš be moters negaliu gyventi, savyje yra labai sunku. Viskas kaip priklauso: sukrėtimai, išsiskyrimai, bet tų dalykų nevaizduoju savo kūryboje, bent jau taip galvoju. O dėl krizės... Būdavo, mano mokytojas V. Krasauskas padaro kokį graviūrų cikliuką - ir išvažiuoja į Palangą su draugais keletui savaičių, nebėr paskaitų, jam reikia atsigaut. Aš šiandie einu dirbt, ruošiuosi į tarptautinį plenerą Vilkėnų malūne: ten už paveikslą tave ir maitina, ir laiko. Idėjų turiu.

- Kas iš tiesų yra tas menas? Gamtos savo kūryba mes nepranokstam, gyvenimo srovių ir seklumų neįveikiam...

- Kalbant apie profesionalųjį, tikrą meną... Nenori eiti į "Kurpius", tingi, nueini, pasėdi - kitą vakarą ir vėl eisi. Nueini į teatrą šimtą metų nebuvęs, jis tave išjudina, vėl traukia. Taip ir paveikslai... Tik dabar menas - prabanga, vizualiniai menai mažiau kaštuoja. Atsimenu tą pačią bažnyčią, kai bobutė vesdavosi, tas Dievas mažam vaikui gal buvo toli, bet vargonų muzika, vizualūs dalykai, aplinka, kurios kaime nėra; toks nuostabus kontrastas. Net batukus persiaudavo, skaras rišdavosi tik iš miško išėję, ruošdavosi kaip prieš spektaklį, dvasios vyksmą.

- Ar jautiesi suprastas, kai Tavo parodose - ta pati kamerinė žinovų publika? Ar ne skaudu, jog miniai tavo per pusę amžiaus brandinta, iškentėta kūryba nesuvokiama, nevertinams, atmetama?

- Jeigu taip galvosi, pati vidutiniam skaitytojui rašysi vien apie nesurinktas šiukšles, kas ką nudūrė, o aš paišysiu paveiksliukus. Aš negaliu nusileisti iki minios. Dešimt metų surijo vien akademinis mokymasis, bet ir šiandie važinėji, mokaisi. Būna, padarai darbą ir galvoji: kur, bliamba, dabar jį kiši? Kaifas tas, kad vienas, du kūrinėliai yra tikri krištoliukai. Nors daug darau ir dekoratyvinių darbų, už ką žmogus moka. Vienas žinomas tapytojas dieną dirba kroviku, ant savo pečių nešioja kruviną skerdieną, vakare - tapo. Tai drastiška. Iš manęs kartą didis kolega, išpažįstąs vien sakralųjį meną, pasišaipė, kad darau suvenyrus, tai esą prostitucija, o nueinu į "Šikšnosparnį" - žiūriu, jo velnių pritapyta, ir natiurmortų, ir kopijyčių. Juk ir kunigai dabar laivus ir tvartus, ir kabaretus šventina, - sakė Romas Klimavičius.

Pašnekesį baigėme išvada, jog tavo pasirinkimas priklauso nuo stebėsenos, troškimo pažvelgt anapus horizonto. Meno piligrimo Pauliaus Normanto haiku viskas pasakyta: "Nieko nėra skanesnio/ už žalią okeano kvapą/ alkanoje burnoje".

Ivona ŽIEMYTĖ