Vitalijus Butyrinas: "Aš mėgstu žemės kvapą"

Fotomenas

Vitalijaus Butyrino fotografijose Neringos kopos tarsi vulkanai veržiasi į kosmoso platybes, Baltija kutena krykštaujančių vaikų pėdas ir glamonėja tobulą moters kūną. Šiuos fantastiškus, poetiškus vaizdinius, išgarsinusius fotmenininką Vitalijų Butyriną visame pasaulyje, šiuo metu galima pasižiūrėti Nidoje, Mizgirių menininkų namuose atidarytoje parodoje.
 

Fotografas prisipažįsta nedaręs specialios ekspozicijos. "Bičiuliai atvežė mano darbų parodą iš Minsko čia. Minske ką tik buvo pristatyta mano darbų kolekcija dviejose rimčiausiose galerijose. O Mizgirių menininkų namuose eksponuojama tik dešimtoji kolekcijos dalis. Čia nėra vietos rodyti 200 fotografijų, o ir kam kankinti žmones..."

Visose fotografijose atpažįstame Neringą. Kuo žavus jums šis kraštas?

85 procentai visų mano fotografijų sukurtos čia. Neringa - mano mylimiausias kraštas pasaulyje. Čia yra jūra, smėlis, dangus, moterys. Ko daugiau reikia?

Prie Viduržemio jūros taip pat šviečia saulė, yra smėlio ir moterų...

Ten kitaip saulė šviečia... Gaila, bet ir čai viskas genda. Lankausi Nidoje maždaug nuo 1969 m. Dabar gal 75 kartą esu čia. Atvažiuodavau atostogauti ir fotografuoti, nes man darbas yra poilsis. Bet pastaruosius septynerius metus čia nebuvau.

Kodėl?

Užuodžiu plastmasės kvapą. Civilizacija daro savo negerus dalykus. Man taip gaila šito krašto.

Kaip vaikui dvejų metrų aukščio kalnas atrodo kaip Kaukazas, taip man anksčiau atrodė, jog Nidos kopos buvo labai aukštos, plačios. Bet kopos tikrai mažėja ir medžių mažėja. Viskas apaugo š... ir mes visi š... apaugom. Tik statybos plečiasi. Užasfaltuos visą Neriją ir vietoj medžių šiukšlių dėžes pastatys. Nejaugi tokia ateitis?

Atsimenu švarų smėliuką, atsimenu, kaip butelį šnapso su žvejais išmainydavome į unguriuką. O dabar kiek reikia dėžių šnapso, kad gautum ungurį?

Dabar jau nefotografuojate Neringos?

Žinote, fotoaparatas visada su manimi (patapšnoja per kišenę), bet nueinu į kopas ir nieko nematau, tik pėdos, popieriai, tik, pardon, pampersai ir tampaksai. Nėra švaros. O mano archyvuose - yra.

Tie archyvai - tai šimtai tūkstančių kadrų. Darbo - labai daug, o metai jau spaudžia. Fotochemijos žalingas poveikis pradeda išlysti sąnarių skausmais (fotografas parodo savo rankas, sukrypusius pirštus).

Fotografuoju nuo penkiolikos metų, niekada nenaudojau jokių kaukių nei pirštinių. Žaisdavau su chemija paromis, kol vietoje nukrisdavau ir užmigdavau. Po keturias paras galėdavau nemiegoti, dabar - šiaip taip dvi ištempiu. Metai daro savo. O idėjų, projektų daug.

Jus kaip fotomenininką išgarsino aukštasis fotomontažo pilotažas. Kompiuteriai šią techniką pavertė vaikų žaidimu. Ką jūs tada darėte?

Kai nebuvo kompiuterių, darbavausi su žirklėmis, klijais, rankomis ir truputį smegenimis. Kai atsirado kompiuteriai - truputį sutrikau. Viskas pasirodė taip paprasta. Vėliau supratau, kad ir tam paprastam dalykui reikia smegenų, ir pasilikau prie savo žirklių ir klijų iki šiol.

Jūsų studijoje nėra kompiuterio?

Ne. Visas tas amerikonizmas man - vienoj vietoj. Aš mėgstu duonos, žemės, atsiprašau, šūdo kvapą. Kad būtų tikras dalykas. O tie visi žaidimai, skaitmeninės kameros... Man geriau senoviška "garmoška" (dumplinis fotoaparatas. - Aut. past.), juodos duonos gabaliukas, lašinukų ir 50, ne 150 gramų... - juokiasi.

Tai ką dabar kuriate? Gal ėmėtės spalvotos fotografijos?

Turiu ir šiek tiek spalvotos fotografijos. Tačiau mano spalvos šiek tiek kitokios, nestandartinės. Žinote, kad būna spalvos dėl spalvos ir logiškos spalvos.

Keletas mano albumų jau išėjo. (Fotografas įspraudžia man į rankas mažytį albumėlį, magišku pavadinimu "13". Jame yra trylika fotografijų, sudėtų į kas tryliktą puslapį. - Aut. past.) Kitas albumas bus visai kitoks. Greičiausiai - grynai reportažinės fotografijos. Reportažas yra gyvenimas, jo nesugalvosi, nesurežisuosi, tik spėk spausti mygtuką...

Jurga PETRONYTĖ