Birželio 12 dieną, Antaninių išvakarėse, Klaipėdos miesto savivaldybės etnokultūros centro kiemelyje Palangos folkloro ansamblis "Mėguva" pakvietė į žaismingą programą - žemaitiškų vestuvių inscenizaciją.
"Tik jūros neperšauksi..."
"Mėguvos" folklorinio amsamblio, gyvuojančio 15 metų ir jungiančio per trisdešimt narių nuo 16 iki 80-ies metų, vadovė Zita Baniulytė sakė, jog autentiškas žemaičių vestuves jau atšventė dvi kolektyvo poros - Miežečiai ir Puteikiai.
Pašėlusį žemaitiškų vestuvių žavesį ir savitumą ansamblis yra atskleidęs ir Paryžiaus publikai... "Šiandie nebus gryno vestuvių papročių demonstravimo nuo - iki; čia bus vestuvinis žaidimas, atskiri fragmentai, ir žaidžiama kartu su žiūrovais. Dažnai mūsų artistai pasirodymo metu patys natūraliai improvizuoja, vyksmas pakrypsta netikėta linkme. Esame ne kartą dalyvavę tikrose tradicinėse archaiškos dvasios vestuvėse, ir patyrėme, kad jas vaidinti yra sudėtinga, todėl kažin ar verta. Mes ne aktoriai esam - paprasti žmonės, kurie nenorim vaidinti folkloro - juo gyvenam.
Išties dauguma apeiginių jungtuvių dainų yra labai liūdnos ir graudžios. Yra dainų ir šokių, kurių išmokome iš garbaus amžiaus ansamblio narių, muzikantų, ir tai itin vertiname. Na, žemaitiškose, kaip ir visose vestuvėse, nestinga temperamento, pramogų, o pagrindinis vaidmuo esti piršlio. Pintuvių vakaro, arba mergvakario, ritualas yra vienas gražiausių. Man dar patinka kraičio išvežimo apeigos. Tik labai gaila, kad nebemokam šių papročių įtraukt į šiuolaikines vestuves", - kalbėjo Zita Baniulaitytė.
Ansamblio vedėja - audėja tautodailininkė, kitos merginos ir moterys išsisiuvinėja pačios "kuskeles" ir prijuostes, kai kurios moka pasiūti tradicinius tautinius kostiumus. Kapeloje groja Danutės ir Antano Sendrauskų šeima, senas muzikantas Kazimieras Jakubauskas, instrumentinei grupei vadovauja jaunutė Diana Šeduikienė, tradicinio smuikavimo patirties pasisėmusi "Ratilio" ansamblyje. "Mėguvos" ansambliečiai puikiai pažįsta, draugauja ir mokosi iš klaipėdiečio smuikininko Berenio.
Kolektyvas yra koncertavęs keisčiausiose vietose: Platelių pelkėje, ant Kernavės piliakalnio, bandė ir prie jūros, bet jos neperšauksi...
Atsisveikinimas su vainikėliu -linksmai dramatiškas
Kieman įgarmėję "vestuvininkai" neleido žiūrovams vėpsoti atkraginus žandikaulius - iš sykio įtraukė į gyvą vyksmą. Visi įniko ieškoti jaunikio be plaukų - Ontės, o tuo tarpu į rato vidurį buvo pakviesti visi Antanai iš publikos, švenčiantys vardines. Kaip tyčia tarp jų pasitaikė brandžių bei šelmiškų vyrų iš stuomens ir liemens, todėl nė viena mergikė nekriokė, likusi be poros.
Žvanguliai skelbė jaunikio ir piršlio su juokinga aukšta kvieslio kepure bei palyda pasirodymą. "Nusilaužiau putino šakelę ir sudėjau žirgui per galvelę..." - dainavo mergos ir vyrai. Atėjūnams kelią į nuotakos dvarelį užkirto prisirpusios bobos, su jomis šaipūnui piršliui ir jo svitai teko pasižodžiauti, mįsles minti, flirtuoti.
"Kas prie visko pritinka? Graži merga - ir prie stalo, ir prie pečiaus, ir prie rožančiaus..." Potencialūs jaunikiai aklai traukė iš už širmos skaistaveides ir vedė įmantrių šokių figūrų išdarinėt.
Kai atvažiavo kraitvežiai, svečiai su jaunosios giminėmis pynė vainikus, o kai kraičio skrynios keturi vyrai panešt negalėjo, minia ėmė spėlioti: ar merga tokia bagota, ar tik kūlių skrynion pridėjo? O gal auksas dugne? Apkalbėjo linksmomis dainomis ir jaunikį: "Aukso galva - sidabro pakaušis, lino kojos - šiaudų kepalušis..."
Na, o paskui prasidėjo liūdnoji dalis, "sūdni diena" jaunamartei su vešliu, galvą svarinusiu rūtų vainiku. Jai kasas pynė, nuometą ant palenktos galvelės dėjo bobos: "Oi liūdna, liūdna širdelė mona. Kad nusidėjau prastais darbeliais, atsiprašysiu gražiais žodeliais"... Prieš išvažiuojant į bažnyčią, jaunoji tėvams rankas išbučiavo, o šie peržegnojo dukrą, skirdami jai dalią.
Sutiktuvių maršas ir pilvo puota
"Išgersi pilną - dugne rasi vilną, išgersi pusę - gali rast musę, išgersi lig dugno - rasi savo mylimą", - dainavo vestuvininkai, vaišindami įsisiūbavusią publiką midumi, dar kažkuo kvapnesniu, svočios pyragu, meduoliais ir burnoj tirpstančiu žemaičių gaspadinių slėgtu sūriu. Piršlys, žinoma, siūlė kirviu kapotiną sūrį. Kaip čia nepritiks dažnutė: "Ritin ritin katins... šūdą cielą". Na, o paskui, pikantiškoms sugultuvėms ruošiantis, jaunoji rausdama skundėsi, jog motulė ją siuntė girion, kad parneštų žalių lapų, klėtin - baltų drobelių lovai pakloti - mylimam berneliui pamaloninti. O veselės dalyviai šaipėsi iš greit supelijusio vainikėlio, baudėsi piršliui melagiui liežuvį nupjaut. Graibštukai nugvelbė iš publikos kam fotoaparatą, kam rankinę, o kam net kelioninį krepšį, kuriuos, kad nebūtų paleisti aukcionan, teko daina, šokiu ar melu išsipirkti. Fotografas turėjo ketvertą rinktinių mergų užganėdint išbučiuodamas, viena žiūrovė išsipirko rūkyta dešra, kita valiūkavo, treti šokdino... Viena apgrobtoji moteris pasiskolino smuiką - ir kad užgrieš! Jai grąžino rankinę, išsipūtusią nuo šokoladinių saldainių. O kai buvo pasvarstyta, kur dings senos mergos - "į Rygą - tabokos fabriką", seni bernai - "į arielkos ir kaliošų fabriką", vestuvininkai ilgai dar neįstengė svečių išprašyti...
"Daugely vestuvių piršliavau..."
... sakė 81-erių metų sulaukęs "Mėguvos" folklorinio ansamblio narys Petras Kazlauskas, grynakraujis žemaitis. Kilęs iš Nasrėnų, augęs 14-os vaikų šeimoje, ir dabar tik vienas gyvas likęs. Jis - ne tik temperamentingas šokėjas, visą ansamblį pamokęs autentiškų šokių, bet ir gyva legenda; jo dramatišką gyvenimą novelėje įamžino rašytojas R. Lankutis. To nežinodama, paklausiau, ar panašios į šias buvo jo paties vestuvės. Giliose žmogaus akyse sužibo ašaros... O šiaip jam teko gal dvidešimt kartų piršliauti vestuvėse, krikštatėviu būti; nūnai tik viena podė beliko. Jame tarsi telpa ne tik praėjusios gadynės rūstis ir išbandymai, bet iš "šposai". Jį truputį piktina, jog dabartinis jaunimas iš mandrumo moderniai vestuves švęsdamas, daug šarmo praranda. Šis tenoras, tebaigęs vieną mokyklos skyrių, moka daugybę dainų, bet nustebino: "Aš tau pasakysiu, kokia man pati mėgstamiausia daina - itališka "Santa Liučija". O už paties sukurtas dainas apie Palangą, jos rūmus Laiminantį Kristų, vos pas baltas meškas kažkuomet neiškeliavo...
Norėjosi prakalbinti ir Nijolę Bukienę, Kazimierą Jakubauską, Praną Domeiką, dailią jaunąją Jurgitą Simonaitytę, liežuvingąjį piršlį Petrą Kazlauską, tačiau jų gyvenimo ir kūrybos istorijų jaučio odon nesurašysi. Tad palikau kitam kartui...
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą