Klaipėdietis skulptorius Vytautas Balsys ilgokai buvo nepagaunamas, o paskui nekalbus - kuria jau trečiąjį fantasmagorišką skulptūrų ciklą "Nuodėmės", kuriame šaiposi iš žmogiškosios prigimties ypatumų.
Šiemet menininkas ketina surengti savo kūrinių parodą Klaipėdos dailės parodų rūmuose, nes laikosi tradicijos surengti parodą kas penkerius metus. Tokia jo ataskaita visuomenei. Juolab kad šiemet skulptorius šventė savo 50-metį.
Skulptūrų lipdymas prasideda vaizduotėje. Ar medžiaga riboja galimybes?
Be abejo, nes medžiagos yra mano paties investicija, viskas kainuoja. Štai šiai skulptūrai nulieti prireikė 4 000 litų. Visko pinigais neįvertinsi, bet yra didelė rizika, kad tokio kūrinio niekas gyvenime nepirks. Taip ir liks jis mano "dūšios" pasimėgavimui ir pilnatvei.
Kokias šiuolaikines technologijas naudojate? Darote, tarkime, marmuro imitaciją arba lengvas, tuščiavidures skulptūras?
Aš esu labai konservatyvus, mėgstu tradicines, klasikines medžiagas ir technologijas. Imitacija man niekada nepatiko. Gal ir padaryčiau tuščiavidurę skulptūrą, bet be didelės meilės.
Kaip prisitaikote prie sunkmečio? Kuriate paminklus amžinajam miestui?
Dirbtuvėse meistrai dirba viską, kas "eina" sunkmečiu: praktiški, preciziškai padaryti gražūs daiktai, kurių gali prireikti dideliems ponams, už nedidelius pinigus. Paminklų esu nedaug daręs, nes tą mirties gėlą ir tuštumą pats pajausdavau.
Ar imatės socialinių užsakymų?
Praėjusį rudenį pastačiau Palangoje, Basanavičiaus gatvėje, iš bronzos lietą fontaną su keturiomis vandens čiurkšlėmis. Jis yra skirtas pirmajam gėlojo vandens gręžiniui Palangoje, atsiradusiam prieš šimtą metų grafo Tiškevičiaus užsakymu.
Yra nuomonių, jog tie socialiniai užsakovai nebūtinai nutuokia, kas yra menas. Ir Klaipėdoje pridygo neprofesionaliai padarytų skulptūrų.
Todėl aš ir nesiveržiu į tuos konkursus. Nesakau, kad juose dalyvauja nevykėliai, prisitaikėliai, bet kai pasižiūri, ką pasistatėm ... Nenoriu nieko įžeisti, įvardinti, bet manau, kad Lietuvoje yra menininkų. Galėjo būti ir kitų variantų.
O gal geriau beskonybė, iškreiptas grožis, negu jokios skulptūros?
Čia kiekvieno asmeninis pasirinkimas. Blogai, kai menininkas nori visiškai prisitaikyti ir įtikti visuomenei, ir nieko gero, kai į ją visiškai nereaguoja. Manau, kad socialinės paskirties kūriniai turi būti daromi ne vieneriems metams, universalūs ir savo forma, ir idėja. Aš nežinau, kaip žmonės žiūrės po šimto metų į kai kuriuos mūsų pastatytus objektus. Tarkime, nuvažiuoji į Romą, ir darbai, padaryti prieš tūkstantį metų, yra šiuolaikiški savo dvasios turiniu, išsaugoję meistriškumą ir didžiulę poveikio galią.
Ar tobulinate profesines žinias užsienyje?
Mano kartai dar neteko. Įgijau akademinį išsilavinimą buvusiame Dailės institute. Buvo toks laikas, kai supratau, kad mano vieta čia: geriau daryti mažiau, bet tai, kas man patinka.
O padirbėti važiavote? Juk ir ne tokie talentingi menininkai puikiai verčiasi užsienio šalyse ir stato tenykščiuose miestuose savo "balabaikes".
Netraukia, tikrai. Aš esu daręs autorines ir grupines parodas Danijoje, Graikijoje, bet ten mentalitetas - ne tas. Tai, ką jūs sakot, tą jie priima - neįpareigojančius, neturinčius savitumo darbus. Mano darbai gal per daug asmeniški. Išvis skandinavai labai šalti, neparodo tikrųjų savo jausmų, dėl to ir yra išprotėję dėl modernių spektaklių.
Kodėl jums taip svarbu atverti savo sielos slėpinius?
Šiaip aš niekur nelendu, nevaikštau į viešus renginius. O ką daugiau veiksi, jeigu neužsiimsi savianalize? Buvo kaip ir krizė ištikusi, bet ji baigėsi.
Kas padėjo išlipti: atnašavimas Bakchui ir Venerai?
Išbandžiau ir viena, ir kita, bet tai ne išeitis. Pačiam reikia išsikapstyti.
Kaip manote, kokia ateitis laukia skulptūros? Aižės į abstrakcijas, bus itin konstruktyvi, konceptuali?
Sunku pasakyti. Pasaulis kupinas kraštutinumų; buvo vienaip, dabar reikia daryt priešingai. Mūsų menininkai ir visuomenė puolė į tai, kas jau seniai kažkur atrasta, bet pas mus nauja. Kai kurie tai daro tikrai talentingai, bet yra ir daug paviršutiniškumo.
O tokie grynuoliai kaip jūs?
Gal esu grynuolis tik kai paišau paveiksliuką. Jo nebūtina išdidinti iki dešimties metrų ir porą metų daryti. Prieš kokią dešimtį metų turėjau gražią idėją padaryti savo parodą Nidos kopose - tuos "Rojaus sodus", bet tai padaryti beprotiškai sunku.
Ar palanki situacija jūsų žvaigždžių valandai išaušti?
Viskas priklauso nuo to, kaip mūsų visuomenėje vystysis vertybių sistema, pajamos. Dabar tokia stadija, kad ne menas galvoje. Tie, kurie daro didelius pinigus, net knygų neskaito, jie naudojasi konsultantų paslaugomis.
Kas jūsų darbus perka: bankininkai, naftos magnatai?
Visokių yra. Yra buvę, kad žmogus vos ne paskutinius pinigus atidavė, nes labai norėjo darbo, kuris stovėjo penkerius metus, ir niekas jo nepamatė. Tai buvo mano pirminių "Rojaus sodų" ieškojimų metu gimęs mažosios plastikos kūrinėlis: bučiniai, troškuliai.
Ar būna niūrių valandų, kai pasigailite pasirinkęs tokią profesiją? Ar jos dar geidžiate kaip dosnios meilužės?
Užknisa, kad tavęs nereikia. Norėčiau, kad reikėtų bent keliems žmonėms, aš nenoriu būti žvaigždė. Jau tą etapą išgyvenau. Būna, kad įeina žmogus į kambarį, ir nepamato tos skulptūros, ir būna, kad va taip žiūri, - išpučia akis.
Tie, kurie nuperka jūsų darbus, suteikia jums kūrybinę laisvę, ar dar reikia nervintis, įrodinėti, kaip geriau.
Yra du skirtingi variantai. Vienas dalykas, kai tau užsako konkrečiai vietai, ir tuomet būna kažkokių pageidavimų, ar darbo procese - korekcijų. O kitas ateina ir pamato: čia tai, ko man reikia. Taip, būna, kad paprašo, jog skulptūra įgytų šeimos bruožų, maždaug anatominių atitikmenų.
Kas jums sukelia "draivą"?
Mano geriausios dienos yra savaitgaliai, kai nereikia niekur eit, sėdžiu ir galvoju.
Šventeiva pasakytų: "Nuodėmė yra mirties geluonis". Kodėl jums reikėjo tų "nuodėmių"?
Po rojaus sodų visada būna nuodėmė, o paskui jau bus pragaras... Kai nebegalėsiu dirbti.
Ivona ŽIEMYTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą