Atvykstantis į Lietuvą pianistas Andrew Tysonas: „Man svarbu uždegti žmonių širdis“

Organizatorių inf.

2018-01-19 11:16

Tysono pavardė lietuviams gerai žinoma, tik šį kartą publika išvys ne garsųjį boksininką Mike Tysoną (Maiką Taisoną), bet pianistą iš JAV – Andrew Tysoną (Endriu Taison) pirmą kartą atvykstantį Lietuvą tiesiai iš Niujorko trims soliniams koncertams. Atlikėjas pasirodys: vasario 21 d. – Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje Vilniuje, vasario 22 d. – Kauno filharmonijoje ir vasario 24 d. – Klaipėdos koncertų salėje.

„Fortepijono romantikas“, kaip skelbia BBC radijas - „tikras fortepijono poetas“– pianistas A. Tysonas – pasaulyje gerai žinomas vardas, sužavėjęs klausytojus savo individualiu grojimo stiliumi, išskirtiniu talentu ir charizma bei meile romantinei muzikai. Apdovanotas pirmąja vieta Géza Anda konkurse Ciuriche 2015 m., o taip pat gavęs ir Publikos prizą, šiandien pianistas koncertuoja pagrindinėse užsienio scenose, tokiose kaip garsioji ir klasikinės muzikos epicentru laikoma Niujorko Carnegie Hall, Briuselio BoZar, Ciuricho Tonhalle, Lincoln centras, Londono Wigmore Hall, o taip pat prestižiniuose festivaliuose – Liucernos fortepijono festivalyje, Dubrovniko festivalyje, Miami International fortepijono festivalyje.

Lietuvos klausytojai kviečiami susipažinti su šiuo charizmatišku atlikėju iš arčiau. Ta proga kalbiname pianistą A. Tysoną.

Taigi nuo ko viskas prasidėjo? Kaip muzika atsirado Jūsų gyvenime?

Mano šeima ne muzikantai, tačiau dideli muzikos gerbėjai. Iki šiol esu vienintelis profesionalus muzikantas savo giminėje. Pirmiausiai fortepijonu pradėjau groti kaip mėgėjas būdamas septynerių metų. Šis užsiėmimas man kaip ir daugeliui amerikiečių vaikų buvo būrelio formos. Pamenu, kaip pirmos pamokos kėlė siaubą ir aš visą laiką verkiau. Nenorėjau mokytis pagal griežtas taisykles, man visada buvo svarbiau improvizacija ir laisvė. Galima sakyti – rimtai ir profesionaliai grojimu užsiėmiau sulaukęs penkiolikos metų, kuomet nuvykau į didelį festivalį. Tada pirmą kartą pajutau tą žavesį groti, būti tarp rimtų muzikantų. Tai ganėtinai vėlai, tačiau džiaugiuosi, kad į šį kelią atėjau pats, sąmoningai atradęs muziką. Tuomet sau pasakiau, kad muzika ir fortepijonas bus tai, kuo gyvensiu visa likusį gyvenimą.

Nors ir vėlai pradėjote, bet patekote studijuoti į geriausius universitetus?

Po mokyklos pirmiausia studijas pradėjau Š. Karolinos universitete su dėstytoju dr. Thomas Otten. Jis man padėjo atskleisti tai, kas bene svarbiausia grojime – tai kaip išgauti norimą garsą ir skambesį iš fortepijono, o taip pat nuolat pabrėžė emocijų svarbą visam atlikimui. Visi šie jo mokymai buvo mano kaip atlikėjo pagrindas, be kurio šiandien nebūčiau, kas esu. Jaunam muzikantui, norint kažko pasiekti, žinoma, talentas yra vienas svarbiausių elementų, tačiau geri technikos pagrindai yra raktas į sėkmę. Man pasisekė, kad savo gyvenime turėjau tokius dėstytojus. Dar vienas jų buvo – Curtis universiteto Filadelfijoje profesorius Claude Frank. Tai vienas šilčiausių ir tuo pačiu profesionaliausių žmonių, kuriuos esu sutikęs. Na ir paskutinis mano studijų taškas – tai Niujorko Juilliard menų mokykla. 2011 m. laimėjau Young Concert Artists International apdovanojimą, kuris atvėrė kelius į didžiąją sceną. Galima sakyti tai atskaitos taškas, nuo kurio seka mano kaip muzikanto karjera. Be studijų aš pats savarankiškai nuolat klausydavau ir dabar klausausi daug įrašų, ypatingai man patinka vadinamojo “Auksinio amžiaus” atlikėjai, kurie grojo laisvai, neįstatydami savęs į natų rėmus.

Sakote, kad šiandieniniai atlikėjai groja kitaip?

Kiekviena karta stengiasi atrasti kažką kito, ko nerado prieš tai buvusioji. Jeigu paklausysite I. Friedmano F. Chopino mazurkas, iškart suprasite, kad niekas iš šiandieninių atlikėjų net negali lygiuotis su jo grynu romantizmu. Šiandienos pianistai savo grojime siekia atrasti kažką daugiau filosofiško, tuo tarpu romantinio periodo muzikantai buvo daugiau spontaniški, elegantiški. Sakyčiau šiandien atlikėjai tapo šaltesni, preciziškiau atlieka kompozitorių parašytas natas. Man visgi artimiau senoji karta, kuomet muzikantai leido sau daugiau laisvės ir į grojimą įdėdavo daugiau savęs.

Kokiais atlikėjais tuomet pats žavitės?

I.Friedmanas, B. Moiseiwitschius, S. Rachmaninovas, J. Hofmannas, M. Rosenthalis, bet labiausiai iš jų mane užburia Aldredas Cortot. Jo įrašų galėčiau klausytis valandų valandas. Su jais aš užaugau. Apskritai neįsivaizduoju, kaip gali formuotis pianistas, neišklausęs visų šių atlikėjų.

Jus patį vadina „fortepijono romantiku ir poetu“, ar galima sakyti, kad savo grojimu grįžtate į „auksinius laikus“?

Tai šiandien būtų neįmanoma. Bendra pianistinė patirtis yra kita, tačiau taip, laisvė, romantizmas, emocijos – tai yra tai, kuo aš gyvenu ir ką stengiuosi perteikti savo grojime. Man svarbu uždegti žmonių širdis, svarbu, kad jie išgirstų ne dar vieną pasikartojantį koncertą savo gyvenime, bet išsineštų kažką mano, individualaus ir jiems dar negirdėto.

Klasikinė muzika dažnai vadinama elitistine, ką apie tai manote?

Na taip, neretai patys klasikinės muzikos atlikėjai save atskiria ir išskiria iš kitų žmonių, save pateikdami kaip kažką aukštesnio. Nors aš pats norėčiau, kad taip nebūtų. Klasikinė muzika yra sukurta ir skirta žmonėms. Tik jie turi nebijoti jai atsiverti ir ją pažinti. Snobiški atlikėjai taip pat galėtų dažniau atsiverti kitiems žanrams. Aš pats laisvalaikiu klausausi daug muzikos, tame tarpe ir pop. Vienas dažniausiai grojamų albumų mano namuose - Pink Floyd „Dark Side of the Moon“. Mano nuomone jų muzika gali palikti nemažesnį įspūdį kaip D. Scarlatti, F. Schuberto ar A, Scriabino kompozicijos. Tiesa pasakius, aš grojau elektrine gitara įvairiose grupėse ir ansambliuose. Manau ši patirtis man taip pat suteikia didelę laisvę šiandien ant scenos jau prie fortepijono.

Tarptautinis Leeds pianistų konkursas, Géza Anda konkursas Ciuriche, Gina Bachauer pianist konkursas ir eilė kitų, kuriuose tapote nugalėtojas ar laureatas. Kas lėmė Jūsų sėkmę juose?

Nesu tikras, bet tikriausiai viena priežasčių – tai mano individualumas ir laisvė, kurios ieškau muzikoje. Dalyvaudamas konkursuose nieko nesitikiu, mano tikslas – kuo labiau perteikti muzikoje savo idėjas ir sužavėti klausytoją. Negalvoju, ar teisingai atliksiu visas natas, ar paspausiu visus klavišus. Pvz. Leeds pianistų konkurse aš apskritai nesitikėjau, kad pateksiu į finalą, todėl prieš dalyvaujant, kaip finalinį kūrinį su orkestru, pateikiau S. Rachmaninovo Trečią koncertą, kurio nebuvau grojęs iki tol apskritai. Ir ką Jūs galvojate, visgi į finalą patekau ir teko man jį atlikti. Be jokios abejonės konkursai davė labai daug mano karjerai.

Koncertuojate garsiausiose pasaulio scenose, su geriausiais orkestrais ir kaip solistas, ar dar turite scenos baimę?

Taip, visą laiką (juokiasi). Būtų labai keista ir įtariu baigtųsi liūdnai, jeigu nesijausčiau labai nervingai prieš pasirodymą. Yra daug dalykų, kas verčia atlikėją jaudintis – kaip jis pasirodys, kaip perteiks klausytojui muzikines idėjas, ką jis nori perteikti, kiek žmonių susirinks į koncertą, kaip jo klausysis, kas bus koncerte. Žinoma, nuo šių paskutiniųjų reikėtų atsiriboti – svarbiausia misija ir jaudulio priežastis turėtų būti – tai muzika ir jos perteikimas.

Kas Jus labiausiai žavi Jūsų profesijoje?

Tai laisvė – laisvė kurti, laisvė keliauti į skirtingas šalis, sutikti vis kitus žmones, pažinti jų tradicijas, stebėti, kaip jie priima tai, ką aš darau. Vyksta nuolatiniai mainai. Laukiu savo kelionės į Lietuvą. Vilniuje ir Kaune koncertuosiu pirmąjį kartą. Jau teko lankytis nuostabioje Klaipėdoje, kur pasirodžiau su Klaipėdos kameriniu orkestru. Žiemos pabaigai atvešiu šiek tiek saulės, nes mano programoje klausytojai išgirs nemažai ispaniškų motyvų. Visiems sakau: Iki pasimatymo!