Lietuviški sveikinimo ypatumai

Išmonė apsiriboja internetu

Laidos „Sveikinimų koncertas“ vedėja trykšta optimizmu ir prisipažįsta, kad darbas pirmiausia jai yra šventė: „Nesvarbu, ar mane rodo ekrane, ar dirbu už kadro, darbas man teikia džiaugsmo. Esu dėkinga kalbininkams, kurie mums rengdavo seminarus. Jų dėka daug ko pramokau“. Moteris apgailestauja, kad dabar kalbai tobulinti seminarų jau nėra, o kalba nuolat skursta.

Regina pasakoja, kad kartais žmonės, siųsdami sveikinimus į laidą „Sveikinimų koncertas“, atmestinai surašo sveikinimų žodžius: „Tas pats tekstas skamba kartais tris kartus skirtinguose rajonuose gyvenantiems žmonėms, ir vyrui, ir moteriai. Ir kartais taip būna surašyta, kad sakinys prasideda „ji“, o baigiasi „jis“. Tai paskui neaišku, ką mes čia sveikiname, ar Petrą, ar Aldoną. Nepakankamai įvertinamas ir iš širdies, atsakingai pagerbiamas sukaktuvininkas ar jubiliatas“.

Pasak pašnekovės, žmonės neteko kalbos grožio supratimo, nebemano, kad kalba yra turtas. „Bendravau su viena moterimi, kuri pasakodama apie praėjusią šventę nuolat kartojo žodį „nepaprastai“. Aš nieko daugiau neatsimenu, tik kad viskas buvo „nepaprastai“. Jeigu kas nors iš jaunimo ką nors vertina, tai būtinai viskas būna „žiauriai“: žiauriai skanu, žiauriai gražu, žiauriai dar kažkas. O kadangi tuos sveikinimus kuria jaunimas savo tėveliams, tai jie, vargšai, įlindę į tą internetą, knygų nebeskaitantys, neturi iš ko pasisemti žodžių. Jie ir moka tiktai „nepaprastai“ ir „žiauriai“. Tai tik žiauriai gali tėvelį pasveikinti nepaprastai gražia proga,“ - apgailestauja pašnekovė ir priduria, kad jai maloniau bendrauti su vaizdingai kalbančiais negu įspūdingai atrodančiais žmonėmis.

Žmonės jau retai kada patys rašo ir sako šventines kalbas. Anot pašnekovės, pasiturintys šventiniam vakarui samdo prie publikos prisitaikančius, žodžio kišenėje neieškančius vedėjus, o patys tik sėdi, gurkšnoja ir viso labo pakėlę stiklą pasako „būk“. „Skaudu, kad praradome savo gražiąją kalbą. Beviltiškai praradome. Vaikai prie kompiuterių jau darželyje sėdi, mamos pasakėlių jiems iš knygučių nebeskaito. Laiko niekas neturi. Animaciniai filmai irgi visai ne tokie“, - vardija priežastis „Sveikinimų koncerto“ vedėja.

Publikos norai kartojasi

Laidos „Sveikinimų koncertas“ vedėja stebisi, kad neretai žmonės net nepasivargina pažiūrėti, ar sveikinimas buvo parodytas per televiziją. „Ateina į redakciją ir piktų, nepatenkintų laiškų. Žmonės skundžiasi, kad negavo patvirtinimo, ar tikrai tas sveikinimas bus parodytas. Arba būtinai užsinori, kad skambėtų daina, kuri jau yra užsakyta, ir dėl to kyla didžiausias skandalas“, - atskleidžia laidos vedėja.

Tačiau jeigu visame koncerte skambėtų tik vieno atlikėjo dainos, tai būtų tarytum benefisas jam. „Apmaudu, kad mūsų muzikos pasiūla skurdoka. O kadangi sveikinimai skiriami jau gerokai peržengusiems pusamžį, tai jiems ir nepasiūlysi šiais laikais „ant bangos“ esančių kūrinių. Todėl repertuaras yra daugiau iš laidos „Duokim garo“, lietuviškų dainų dešimtuko“, - pasakoja Regina.

Bet, pasak jos, nors sveikinimai kartojasi, svarbiausia yra geras ir mielas žodis: „Aš su įkvėpimu ir meile kiekvieną sveikinimą stengiuosi perskaityti vis kitokia spalva, turbūt todėl manęs dar nenušvilpė. Džiaugiuosi savo darbu, norėtųsi būti jaunesnei, ir kuo ilgiau būti reikalingai žmonėms“.

Odė prisiminimams

Pasak R.Jokubauskaitės, svarbiausia žmogui yra dėmesys, geras žodis, bendravimas. „Esu girdėjusi tokių skausmingų prisipažinimų. Garbaus amžiaus moteris man yra sakiusi: kad tu žinotum, kaip senam žmogui reikia pasikalbėti, sėdžiu, tyliu, niekas su manimi nesikalba“, - sako „Sveikinimų koncerto“ vedėja.

Diktorė ir laidos vedėja prasitaria, kad tėčio, kuriam jau greit 95-eri, diplomai ir garbės raštai, padėkos ir sveikinimai gražiai sukabinti namuose ant sienos. Reginos tėtis Aleksas buvęs saviveiklininkas, grojo visais instrumentais kapeloje. Yra net laidoje „Duokim garo“ nusifilmavęs.

Kiekvieno žmogaus gyvenime buvo dalykų, kuriais jis gali didžiuotis, kiekvienas patyrė šviesių akimirkų, ko nors pasiekė. Vienas gal sienas nusikabinęs paveikslais ir tuo didžiuojasi, kitas savo mintis reiškia eilėmis, tik neturi pinigų išleisti knygelei, trečias džiaugiasi gėlynais. Regina pataria sveikinimus susieti su žmogaus laimėjimais, pomėgiais. „Sveikinimas, pasakantis ką nors daugiau apie žmogų, taikliau paliestų jo širdį ir paskatintų sulaukti ir trečios, ir penktos dienos, ir kito gimtadienio. O ir nuotrauką galima atsiųsti ne būtinai tokią, kurioje matyti tik žmogaus veidas, jis gali būti nusifotografavęs prie savo išauginto krūmo ar medelio, o gal savo rankomis išdrožtos skulptūros“, - siūlo pašnekovė.

Parengta pagal priedą „TV publika“