Eglė Tamulytė-Shaltmira: "Pasaulio užkariauti nereikia, užtenka su juo susidraugauti"

Menų zonoje iškabintos iliustracijos, skambiomis frazėmis papuošti marškinėliai, naujausios pastelinių spalvų drobės ir galiausiai vakarą vainikavęs gyvas didžėjų šou improvizuotas pasirodymas atskleidė spalvingą ir įvairiapusišką Shaltmiros asmenybę. Nuo juodo-balto savo gyvenimo periodo, kaip pati sako, ji perėjo į šviesą ir į savo gyvenimą sugrąžino visą spalvų paletę. Menų zonos rezidencijoje apsistojusi mergina sutiko pasidalinti savo istorija ir atskleisti kūrybinio lūžio paslaptis.

Kokia yra pirmoji tavo parodos dalis "Klausyk savo nuojautos"?

Pirmoji dalis - retrospektyvinė. Ji susideda iš darbų, sukurtų per pastaruosius trejus metus skirtingose pasaulio šalyse. Tai iliustracijos, fotografijos, kuriose įamžinti įvairūs žmonės. Tikslas - parodyti, kokie skirtingi esame. Buvau apsistojusi Berlyne, taip pat Kelne, ir kartu su fotografe Vich Barh iš Gvatemalos fotografavome ten, kur praleisdavome daugiausiai laiko. Savo iliustracijose atskleidžiau pačią save.

Pirmoji ir antroji parodos dalys - visiškas kontrastas. Ar tai reiškia, jog pasikeitei ir pati?

Mano gyvenime šiais metais įvyko didelių pokyčių. Kitaip sakant, kūrybinis lūžis. Juodą - baltą grafiką pakeitė spalvų įvairovė. Antroji parodos dalis "Vidinė r/evoliucija" reprezentuoja mano kūrybinį sprogimą, kuris, manau, įvyko rašant magistrinį darbą "Vizualinis programavimas ir socialiai atsakingas menas".

Domėjausi dirbtiniu intelektu, mechanizacija, įvairiomis stipriomis jėgomis, veikiančiomis žmoniją. Narpliojau įvairiausias mokslininkų teorijas apie žmones, kalbančius su dvasiomis, ir tiesiog jaučiau, jog būtent tokias temas atspindėti gali tik juoda ir balta spalvos.

Kodėl įvyko tas lūžis?

Mano kūryboje dominavo sukonstruota grafika, kurią būtų galima prilyginti matematiniams simboliams. Nė viena linija ar taškelis nebuvo padėtas atsitiktinai. Tačiau po truputį pradėjau klausti savęs, kuo mes, žmonės, esame pranašesni.

REVOLIUCIJA. Savo kūrybą papildžiusi spalvomis, Shaltmira atrado šviesą ir laimėjo kovą su pačia savimi.

Juk balta ir juoda spalvos negali atspindėti žmogiškumo. Tas mechaninis griežtumas visiškai neatskleidžia mūsų pasaulio. Sakyčiau, jog priėjau kūrybinę ribą, kai turėjau kažką keisti. Dabar ir toliau vyksta mano pokalbiai su spalvomis. Stengiuosi jas prisijaukinti ir ugdyti kitokį, spalvingesnį žvilgsnį į pasaulį.

Ar tai reiškia, jog tavo kūryboje juodos spalvos nebeliks?

Pasaulis veikia In ir Jang principu. Tai dvi priešpriešos, tamsa ir šviesa, kurios papildo viena kitą. Jeigu visiškai atsisakyčiau tamsos, pasaulį vėl vaizduočiau labai abstraktų. Juoda spalva suteikia konkretumo, ji įžemina.

Dabar ieškau balanso tarp intelekto, mano ankstesnės kūrybinės esmės, ir jausmų, kuriuos perteikiu spalvomis. O jos man padėjo išsilaisvinti, prisiminti, ką reiškia kurti iš širdies, kai viskas, ką vaizduoju savo darbuose, atsiranda iš intuicijos, netikėtumų, džiaugsmo ir emocijų. Taigi, savo ankstesnio kūrybinio stiliaus nepamiršau. Sujungiau spalvas ir struktūras, išplėčiau savo sąmonę ir galiausiai išsilaisvinau nuo apribojimų, į kuriuos pati save ir įstačiau.

O kaip susiformavo tavo griežtasis, juodai baltas stilius?

Kaip ir visiems menininkams, man buvo labai svarbu susikurti savitą stilių, o tos paieškos prasidėjo besimokant akademijoje. Tada, dar trečiame kurse, naudojau įvairias spalvas su aiškiu apibrėžiančiu kontūru. Po to aš tiesiog išgryninau savo stilių iki minimalizmo, liko tik aiškios linijos, juodos ir baltos spalvų derinys. Pamenu, buvau labai susidomėjusi senovinėmis civilizacijomis, įvairiomis filosofijomis.

Savo iliustracijose viską, ką perskaitydavau, stengiausi perteikti kuo tiksliau ir išsamiau, tarytum mano sukurtas piešinys būtų lyg knyga. Įsikaliau sau, jog norint tai padaryti, privalau atsisakyti nereikalingų detalių ir neturiu be reikalo taškytis spalvomis.

Pagrindiniu savo antrosios parodos dalies įkvėpimo šaltiniu laikai Drugelio Nebulą. Kodėl?

Aš labai domiuosi kosmologija, teosofija, daug skaičiau apie dvasines sistemas, apie visatos susikūrimą, kosmoso kūnus, o Drugelio Nebulas - įspūdingas kosmoso darinys (dujų ir dulkių telkinys, slepiantis karštą, mirštančią žvaigždę). Tai transformacijos simbolis.

Aš - kaip tas drugelis, išsiritęs iš kokono ir išskleidęs savo spalvingus sparnus. Suvokiau, kad ir pačiame kosmose nėra vien tik aklina tamsa, ten ryškiai spindi žvaigždės, viskas persipynę ir nėra jokių ribų.

Kosmosas - tai neapibrėžtos struktūros, joms perteikti tikrai neužtenka tik dviejų spalvų ir griežto stiliaus. Racionalų mąstymą sujungiau su intuicija. Tai ir buvo mano įkvėpimo šaltinis.

Tavo darbuose tikrai slypi kosminė energija. O kaip pats žmogus? Ar skiri dėmesio ir jam?

Manau, kad tarp kosmoso ir paties žmogaus galima įžvelgti nemažai paralelių. Užuot piešusi žmogaus kūną, geriau įsivaizduoju kosminius kūnus. Taip galiu pažinti žmogų ir jo mąstymą. Sakyčiau, jog mūsų smegenų pusrutuliai - lyg du skirtingi pasauliai. Vienas - racionalus, kitas - kūrybinis. Žmogaus užduotis yra surasti balansą ir suderinti šiuos savo bruožus. Aš praplėčiau savo suvokimo ribas ir mano pasaulyje atsirado naujų perspektyvų.

Ar piešti pradėjai nuo pat vaikystės?

Taip, tačiau turbūt tą daryti pradėjau ne iš didelio džiaugsmo, o iš noro atkreipti tėvų dėmesį. Tėvai buvo labai užsiėmę, o aš susikūriau savo iliuzijų pasaulį, kuriame jausdavausi saugi. Piešdama kompensuodavau trūkumus, ištransliuodavau savo jausmus. Ant popieriaus išliedavau tai, ko tuo metu troško širdis. O troško ji šilumos. Piešdama pasisemdavau gerų emocijų, kadangi piešinį išvydę tėvai nudžiugdavo, o kartu apsidžiaugdavau ir aš.

Ar su tuo kaip nors susijęs tavo pseudonimo Shaltmira atsiradimas?

Kūryba susiformavo savigynos principu, bandžiau negautą dėmesį kompensuoti užsibrėždama tikslus. Visa tai suvokiau, kai būdama 25 metų gyvenau Los Andžele. Buvau viena, užsidariau savyje lyg kalėjime. Tačiau giliai širdyje man norėjosi sušildyti savo širdį ir sielą. Shaltmira reiškia šaltas rankas ir kojas, kurių nepasiekia iš širdies keliaujantis kraujas, tad galūnės apmiršta. Sušilti galime tik išsprendę savo bėdas, atradę savo šalčio priežastį.

Tai suvokusi aš pagaliau atsiskleidžiau. Mane pasiekė nušvitimas.

Supratau, kad turiu grįžti į Lietuvą ir niekam nieko nebeįrodinėti, kurti sau ir dalintis savo žiniomis su kitais.

Koks dabar yra tavo gyvenimas?

Šiuo metu gyvenu savo gimtajame mieste Griškabūdyje. Ten gimė naujas projektas "Gyvenimo mokykla". Tai nevyriausybinė jaunimo organizacijos asociacija. Stengiuosi kuo daugiau dėmesio skirti probleminiam jaunimui, kuris atvyksta į susitikimus iš visos Lietuvos.

Jie susiduria su įvairiausiomis bėdomis, todėl kalbamės nepaprastomis temomis. Vaikai atskleidžia savo vaikystės traumas, sielos žaizdas, pasakoja apie santykius su tėvais. Visa tai jau perėjau, todėl esu atvira ir pasirengusi tokiems pokalbiams. Stengiuosi jiems padėti suvokti save ir lengviau judėti per gyvenimą, perteikti savo problemas piešiant. Juk menas - tai terapija, geriausias savęs pažinimo būdas.

Pieši, padedi vaikams, kuo dar užsiima Shaltmira?

Visada stengiuosi suburti kuo daugiau žmonių. Be tapybos dar darau ir tatuiruotes, groju pianinu, dainuoju ir rašau dainų tekstus. Be abejo, organizuoju parodas. Kuriu ir savo podcast'ą. Planuoju kalbinti vietinius Griškabūdžio gyventojus ir galbūt taip daugiau žmonių sužinos apie šį miestelį. Buvau pasiilgusi bendravimo su žmonėmis. Tą dabar ir darau.

Ar reaguoji į tau išsakomą kritiką?

Manau, jog neapsimoka linksminti tamsos. Žmonės eikvoja savo energiją ir laiką tam, kad skleistų blogas emocijas. Tiesiog nereaguoju ir nekreipiu dėmesio į asmeniškai išsakomą kritiką. Manau, jog kiekvieno iš mūsų gyvenimas yra skirtingas, banguojantis. Tai lyg serialas, ir jeigu jis kam nors nepatinka, siūlau perjungti kanalą.