Lygiadienis – tai pusiausvyra. Harmonija tarp šviesos ir tamsos, menininko pozicija ir opozicija sau pačiam. Lygiadienis - tai lygsvara tarp kontrastų. Tarp sukurtos formos ir jos prototipo, tarp realizuojamos idėjos ir jos archetipo. Tarp medžiagos ir išraiškos. Siekdamas paryškinti šias paraleles keramikos projekte, autorius naudoja tik dvi spalvas, tik dvi kontrastingesnes briaunas, dvi plokštumas, dvejopą skirtingo grūdėtumo akmens masę. Akcentuodamas vieną kurį nors išraiškos elementą, siekia keramikos konceptualizacijos sferoje „Daiktas – Objektas“.
Kelių kūrinių ciklas iš esmės žymės tik 1 kūrinio evoliuciją. Eevoliuciją, kurioje persipins ironiškas autoriaus požiūris į tai, kaip kūrinys virsta objektu, konceptuali polemika su individualiais 25 metų kūrybiniais ieškojimais, kurie buvo suprantami kaip domėjimasis daiktu, kaip žmogaus būties ženklu ar simboliu, daiktu kaip istorinio palikimo forma, be apčiuopiamos fizinio objekto prigimties, netgi be konkrečiai (istoriniame, kultūriniame kontekste) išreikštos spalvos.
Paroda atsidarys spalio 23 d. (penktadienį) 17 val. ir veiks iki lapkričio 24 d.
"Isroildžon Baroti, žinomas Lietuvoje keramikas ir parodų kuratorius, gimė 1957 m. spalio 10 d. Tadžikijos Respublikoje, Nau mieste. 1974–1978 m. mokėsi keramikos Dušanbės meno technikume, o 1979 m. atvyko studijuoti į Vilniaus valstybinį dailės institutą (dabar Vilniaus dailės akademija). Pasirinkęs keramikos specialybę, studijas sėkmingai baigė 1984 m.
Dar besimokydamas, jis dalyvavo instituto studentų kūrybos parodoje Vilniuje, ne kartą eksponavo savo kūrinius Dušanbėje, respublikinėse parodose. Nuo 1985 m. prasidėjo aktyvi I. Baroti kūrybinė ir parodinė veikla, besitęsianti iki mūsų dienų – jo kūriniai buvo eksponuojami parodose ne tik gimtojoje Tadžikijoje ir antrąja tėvyne tapusioje Lietuvoje, bet ir daugelyje kitų šalių: Latvijoje, Turkmėnijoje, Olandijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Danijoje, Suomijoje, Švedijoje. 1990 m. I. Baroti tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nariu, o 1997 m. – Klaipėdos apskrities dailininkų sąjungos nariu.
Su Lietuva susiejęs tolesnį gyvenimą, I. Baroti apsistojo Klaipėdoje – čia subrendo jo kūryba, išsiskleidė gal ne visai įprasta dailininko profesijos atstovui sumanaus parodų organizatoriaus veikla.
Dailininko studijų ir kūrybinio braižo formavimasis sutapo su svarbiu lietuvių keramikos raidai laikotarpiu, kurio metu vyko šios dailės srities atsinaujinimo procesai, ryškėjo nauja konceptualiosios (arba parodinės) keramikos kryptis. Buvo ieškoma netradicinių keraminės medžiagos apdorojimo būdų, atsigręžta į senųjų civilizacijų, tolimųjų kraštų, įvairių dailės istorijos etapų keramikos formas ir technologijas. Šiame kontekste I. Baroti iš Rytų atsinešta keramikos tradicija buvo labai aktuali ir galėjo būti produktyviai plėtojama.
Jau pirmuosiuose, devintajame dešimtmetyje sukurtuose keramiko darbuose dėmesį atkreipė simetriška, monumentali kompozicijų iš akmens masės ar šamoto forma, polinkis dekoravimui dažniau naudoti oksidus, nei glazūras. Šiurkštaus keraminio paviršiaus plastika, natūralių, žemės ir gamtos tonų, spalvinė gama, raiškus siluetas, masės stabilumas, dekoro pobūdis atliepė bendrąsias lietuviškos modernios keramikos tendencijas ir kartu turėjo savyje nepakartojamos Artimųjų Rytų zikuratų, Asirijos reljefų, Vidurinės Azijos dykumų platybių, monumentalių mečečių dvasios, rūsčios ir egzotiškos archaikos požymių. Skirtingų kultūrinių ištakų inversijos, jų pasėkoje atsirandančios prasmės, originalūs plastiniai sprendiniai lėmė I. Baroti kūrybos savitumą, originalų braižą, ypatingą dvasią, nesvarbu ar tai būtų dalį funkcionalumo išlaikiusos „Vazos“ (1985) ar konceptuali, monumentą primenanti, „Urna“ (1985) ar 2006 m. Klaipėdoje, Frydricho Vilhelmo pasažą papuošusios šešios dekoratyvinės kompozicijos „Laivai“.
Nors I. Baroti kūryba per kelis meninės veiklos dešimtmečius keitėsi, tačiau kardinalieji stilistiniai požymiai išliko. Dešimtajame dešimtmetyje jo keramikoje greta architektūrinių formų daugėjo antropomorfinių ir zoomorfinių motyvų. Įvairius pavidalus įgavo paukščiai, avinėliai ar tiesiog gyvūnai; kilo moterų, vyrų galvos; valdovų duetai bylojo apie pasaulio dualizmą. Neretai gyvosios gamtos motyvai susilydo į vieną darinį su statinių formomis. Šio laikotarpio darbuose ryškėjo sudėtingesnis, lyg rytietiško šokio judesyje, minkštesnių apybraižų siluetas. Tačiau visada I. Baroti keramikoje išlieka stabilus kompozicinis centras, iš kurio, tarsi iš archainio statinio pamatų kyla nesudėtingu rėžtu ornamentu dekoruotos geometrizuotos ar natūrai artimos skulptūriškos formos. Medžiagiškumas, molio, šamoto, akmens masės techninis įvaldymas padeda atskleisti kūrinio idėją, o per daugiaprasmius meninius įvaizdžius emocionaliai atskleidžiamos žmogaus egzistencijos prasmės".
Kristina Jokubavičienė
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą