Pirmą kartą Lietuvoje menininkas atidarė autorinę parodą krematoriume

„Visą kūrybinį gyvenimą kūriau kartu su ugnimi, todėl turėjau slaptą troškimą kada nors subtiliai prisiliesti savo kūryba prie sakralaus žmogaus išėjimo per ugnį akto, – pasakoja, kodėl įžengė į neįprastas menininkams erdves, kristalinės glazūros meistras Algimantas Patamsis. – Nuo pirmųjų Kėdainių krematoriumo gyvavimo dienų beveik tuzinas mano kurtų urnų, čia išsirikiavusių specialioje nišoje fojė, tapo organišku dekoru, turinčiu ir taikomąją vertę. Apskritai man ši erdvė, sukurta kūrybingo architekto Gintauto Natkevičiaus, priimtina puikia aura. Joje, dvelkiančioje ramybe ir susikaupimu, kūriniai tarsi apsigaubia paslaptingumu, jiems ji suteikia ypatingą lengvumą, vaizdinių harmoniją“.

Dailininkas sako naująja paroda taip pat norėjęs išreikšti ramybę ir susikaupimą, leidžiantį mintims keliauti po neaprėpiamos Visatos erdves, pamąstyti apie gyvenimą, apie artimuosius, esančius čia, šalia, ir apie tuos, kurie jau iškeliavę į tolimus pasaulius. „Parodoje eksponuojamų darbų paviršius, dekoruotas unikalia kristaline glazūra, primena snaiges, galaktikas, ūkus, – pastebi keramikas. – Todėl Visatos simbolizmas atsispindi ir darbų pavadinimuose: „Ūkas“, „Omega“, „Orionas“, „Rigelis“, „Andromeda“, „Pegasas“, „Ugnies snaigės“, „Mėlyna naktis", „Vakaro žara" ir kt.“ Naujų darbų koloritas išsiskiria drąsesniais deriniais – iki šiol dailininko kūriniuose vyravusius natūralius žemės atspalvius pakeitė ryškios grynos spalvos – geltona, ruda ir net raudona. O būdingą glazūros piešinio persiliejimą – pavieniai potėpiai, išryškinantys kūrinio formą ir kontrastuojantys su pagrindine jo spalva.

Pasak A. Patamsio, kristalinės glazūros žavesys tas, kad ją naudojantis menininkas niekada netaps amatininku, mat, dėdamas savo darbus į degimo krosnį, nežino, kokius juos vėliau ištrauks: „Net ir turėdamas trijų dešimtmečių patirtį, kaskart nustembu, kaip mano kūrinį patobulina ugnis“. Menininkas tik apgailestauja, kad Lietuvoje neatsiranda jo pasekėjų, kurie galėtų nuolat dalyvauti žmogaus ir ugnies kūrybos procese. „Iš dalies pateisinu jaunus keramikus – šiais, visuotinės skubos laikais, kristalinė glazūra yra prabanga visomis prasmėmis, – sako A. Patamsis. – Pagrindinį kristalinės glazūros komponentą – specialią fritą, reikią gamintis pačiam, nes Lietuvoje jos paprasčiausiai nėra, o ir gamybos procesas ganėtinai ilgas“. Naudojant kristalinę glazūrą, kurioje yra cinko oksidas ir kvarcas, keraminis indas degamas krosnyje, aukštoje (1250-1350° C) temperatūroje. Indą degant, glazūra išsilydo, o palikus jį vėsti apie 3-4 valandas, ant indo auga kristalai, sudarydami unikalius gėlių, vėduoklių, snaigių piešinius.

Kėdainių krematoriumą valdančios bendrovės „K2 LT“ direktoriaus Vytenio Labanausko teigimu, A. Patamsio personalinė paroda yra jau penktoji paroda krematoriume. Šiuo metu krematoriume eksponuojamos ir šio menininko, ir Nomedos Marčėnaitės kurtos urnos, taip pat tapytojos bei scenografės Giedrės Riškutės-Kariniauskienės abstrakcijos. Nuo krematoriumo atidarymo, beveik metus, čia buvo eksponuojami dailininko Valentino Ajausko tapybos darbai. „Įsileidę į savo erdves vizualiojo meno kūrėjus, po truputį kviečiamės ir kamerinės muzikos atstovus, – sako V. Labanauskas. – Todėl ir A. Patamsio parodos atidarymas buvo viena dalis Rimties vakaro, o kita – moterų vokalinio ansamblio „Eglė“, vadovaujamo Eglės Juozapaitienės, a capella atliekamos dainos. Tikimės ateityje į tokius kamerinius vakarus pakviesti ne tik Kėdainių bendruomenės atstovus, bet ir visus norinčiuosius“.

Pasaulyje pripažinta unikali kristalinės glazūros technika atsirado XIX a. pradžioje, Prancūzijoje, kai porceliano dirbtuvių meistrai pastebėjo, jog palikus degtas vazas vėsti, ant jų susidaro dėmelės. Iš pradžių jos buvo laikomos gamybos broku ir tik po beveik pusės amžiaus ant vazų paviršiaus susidarantys kristalų piešiniai buvo pradėti vertinti. Tačiau kristalinė glazūra ir toliau liko retu indų dekoravimu būdu, nes dėl sudėtingos technologijos meistrams neapsimokėjo ją naudoti masinėje gamyboje. Po truputį ši glazūra buvo pamiršta ir tik palyginti neseniai – prieš keletą dešimtmečių – vėl pradėta naudoti. Sudėtingos technologijos procese išgaunamą kristalinę glazūrą dabar kūryboje naudoja vos keli šimtai pasaulio keramikų. Iš jų – tik 2 lietuviai: Los Andžele (JAV) gyvenantis Kęstutis Mikėnas ir Vilniuje – Algimantas Patamsis.