Salys Šemerys: buriavimas su granata krūtinėj

Ši erdvė itin artima poetui: Šemeriai gyveno H. Manto g. 23-30, name šalia bibliotekos (dabar šioje vietoje – viešbutis „Navalis“), čia vyko jo kūrybos vakarai.

Į vieną knygą „Apie vėjus burėse, galvoje ir kišenėse“ buvo sudėti garsiojo poeto avangardisto, keturvėjininko, Salio Šemerio prisiminimai. Jo rankraščiai buvo saugomi dviejose institucijose, kurios ir ėmėsi iniciatyvos išleisti juos – Lietuvos jūrų muziejuje ir Klaipėdos apskrities viešojoje I. Simonaitytės bibliotekoje. Muziejaus istorikas Dainius Elertas tapo ta jungiančiąja grandimi, kuri iš skirtingų atsiminimų mozaikų, užrašų, pastabų suformavo vieningą tekstą.

Jūrų muziejui rūpėjo atskleisti ir daug kam nežinomą Salio Šemerio asmenybės pusę – kaip lietuvių buriuotoją, kuris pirmasis užfiksavo ir plačiausiai perteikė savo įspūdžius po burėmis.

Kairėje stovi Salys Šemerys, Šventosios uoste, 1935 m. Lietuvos jūrų muziejaus rinkinys, Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos Rankraščių fondas

Pasak Dainiaus Elerto, dirbti su rankraščiu buvo nelengva, bet labai įdomu. „Visas Salio Šemerio memuaristinis palikimas – apie 475 ranka ir mašinraščiu rašytų puslapių, – pasakojo istorikas. – Tarpukariu ir sovietmečiu Klaipėdoje gyvenęs poetas prisiminimus, pastabas, apmąstymus, sutiktų įdomių asmenybių apibūdinimus užrašinėjo ir kaupė asmeniniame rankraštyne. Jame buvo aptikta ir keletas parengtų atsiminimų planų, parašytos atskiros jų dalys, pradėti sisteminti užrašai. Tai patvirtina poeto sumanymą palikti užbaigtą atsiminimų tekstą. Tačiau iki šiol paskelbti tik pavieniai nedideli Salio Šemerio atsiminimų fragmentai.“

Dalį atsiminimų autorius paliko keliomis versijomis ir atskirais pabirais fragmentais. Kai kuriuos užrašus skiria 5–20 metų tarpas. Laikui bėgant, poeto atmintyje vienos detalės išblėsdavo, o kitos tapdavo reikšmingesnės. Dainius Elertas pasakojo, kad keli asmeniškai Salio Šemerio paruošti atsiminimų planai išsaugoti, tačiau atkurti pilną tekstą ne visur pavyko. Komponuojant laikytasi tik bendro Salio Šemerio plano ir chronologinio principo.

Knyga “Apie vėjus burėse, galvoje ir kišenėse” suteikia galimybę į XX a. pr. – XX a. 6-ojo dešimtmečio Lietuvos istorinius įvykius pažvelgti poeto amžininko akimis. Ji supažindina su Vilkaviškio gyvenimu iki Pirmojo pasaulinio karo, su lietuvių karo pabėgėlių literatūrine veikla ir rūpesčiais Voroneže. Skaitytojas vedžiojamas avangardinės literatūros bohemos vieškeliais tarpukario Kaune. Sužinome apie Klaipėdos krašto ir uostamiesčio mokytojo kasdienybę. Daug dėmesio skiriama buriavimui Baltijos jūroje.

Autorius itin ekspresyviai pateikia žinomų visuomenės ir kultūros veikėjų charakteristikas. Atsiminimuose atgyja ir politikai, ir menininkai: Antanas Smetona, Augustinas Voldemaras, Vincas Mickevičius-Kapsukas, Maironis, Julius Janonis, Kazys Binkis, Vydūnas, Salomėja Neris, Justas Paleckis, Antanas Venclova, Liudas Alseika. Antrojo pasaulinio karo ir ankstyvojo pokario patirčių Salys Šemerys neplėtoja. Karo pabaigoje pasitraukti į Vakarus jam nepavyko. Kelionė atgal iš Vokietijos buvo sunki ir varginanti. Nenorėdamas pakenkti sutiktiems kelionėje asmenims, sovietinėje Lietuvoje autorius privalėjo tylėti. Tačiau savo užrašuose poetas nevengė skaudžių sovietmečio realijų: veidmainiškumo, apsileidimo, girtavimo, brutalaus valdžios spaudimo kūrėjui. Apie viską rašė juokaudamas, nesudėtinga kalba, nuoširdžiai.

Knygoje bus netikėtų atradimų ir literatūros tyrinėtojams. Štai kaip keturvėjininkas paaiškiną jo skandalingojo debiutinio rinkinio ‚Granata krūtinėje“ pavadinimo kilmę: „Natalija Maikauskaitė yra kilusi iš Vilkaviškio apskrities, Opšrutų kaimo – mano žemietė. Ji buvo mano amžiaus, mano ūgio, stambaus kūno sudėjimo mergina. Aš jaučiau silpnybę kolosalioms moterims. Kai studijavau Kauno universitete, ji dirbo Žemės ūkio ministerijoje ir kartu studijavo Humanitarinių mokslų fakultete. Aš mėgau per pertraukas vaikščioti su ja universiteto koridoriumi. Studentai ją pravardžiuodavo „Grand Nata“, kas skambėjo kaip „Granata“. Kamiltonai juokaudavo: „Salys vaikščioja su granata!“

Iš to atsirado sąvoka „Grand Nata širdyje“, nes aš ją mylėjau. Iš tos sąvokos išriedėjo metafora „Granata krūtinėj“ (dr. Jonas Basanavičius turėjo kulką krūtinėj, Liudas Gira – skeveldrą, o aš – visą granatą). Kai rašiau „Himną mergelei“, tai turėjau galvoje Nataliją. Nors studentės iš pavydo ją vadindavo „didžioji maita“.