”Su architektu, inžinieriumi, restauratoriumi, fortifikacijos įrenginių specialistu, istoriku, menotyrininku viename asmenyje Vytautu Šliogeriu man būdavo labai sunku ginčytis, nes jo žinios, įsitikinau, būdavo labai gilios ir argumentuotos. O jeigu tų žinių ar argumentų pristigdavo, lėkdavo į tuomet dar Leningrado archyvus, rausdavosi planuose, išlikusiuose dokumentuose, kol rasdavo tai, kuo pats tvirtai tikėjo, bet nepakakdavo faktų ir kitus įtikinti”,- Klaipėdos savivaldybės bibliotekos penktadienį surengtame vakare jį prisiminti „Laiko įspaudai: žmonės, kūrę Klaipėdą” sakė Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus vadovas Jonas Genys.
O bendradarbiauta gal tris ar net keturis dešimtmečius, kai miesto ateities planuose atsirado vizija tarsi feniksą iš pelenų prikelti Klaipėdos piliavietę, fortifikacijos įrenginius, klaipėdiečių vadinamus Jono kalneliu. O ir dėl senųjų Klaipėdos pastatų restauravimo, gatvių tvarkymo planų susikryžiuodavo kardai. Ne tik su J. Geniu, bet ir su miesto urbanistikos formuotojais.
„Į Klaipėdą pokariu juk suvažiavo daugiausiai žmonės su kaimišku mentalitetu, kuris persidavė ir atžaloms. O Vytautas, gimęs Kaune, galima sakyti jo širdyje – Žaliakalnyje, buvo tikras miestietis ir dar su giliomis miesto urbanistikos žiniomis. Tai Šliogeriui kaip kokiam Donkichotui su vėjo malūnais tekdavo pakovoti su Klaipėdos urbanistikos biurokratais. Ne visada jo kovos būdavo sėkmingos”,- sakė V. Šliogerio buvęs bendradarbis Paminklų restauravimo institute ir sėdėjęs su juo viename kabinete architektas Edmundas Andrijauskas.
Beje, būtent šiame kabinete užgimė ir idėja Klaipėdoje burti Sąjūdžio Klaipėdos iniciatyvinę grupę. Turėjo ką pasakyti ir šiandieninė Lietuvos jūrų muziejaus vadovė Olga Žalienė. Juk pagal Laimos ir Vytauto Šliogerių projektus buvo prikeliama Kopgalio tvirtovė, ją pritaikant kuriamam jūrų muziejui.
„Vytauto projektu vadovaujamės ir šiandien, tvarkant medinį tiltą. Kai jis jį suprojektavo, nebuvo lėšų patręšusį gaivinti. Tai darome šiandien”,- sakė O. Žalienė.
O ekrane – architektų Šliogerių šeimos šaknys – tėvų, net protėvių nuotraukos, liudijančios, jog ten giliai giliai būta ir lenkų, ir vokiečių kraujo mišinio su lietuvišku. Atminimo vakaras įtikino, kiek gali aprėpti vienas žmogus, jeigu jis neabejingas aplinkai, kurioje gyvena, miestui, kurį įsimyli iki kaulų smegenų. Pagaliau savo tėvynei Lietuvai, o ir pasauliui, kurį įmanoma pažinti tik bendraujant ir bendradarbiaujant. Užtat V. Šliogeris tarsi bebaimis plaukikas puolė į Atgimimo bangas.
„Atgimimas Šliogeriui prasidėjo visai ne 1988 metais Tiltų gatvėje, Vasaros estradoje, kurioje jis buvo įpareigotas paskelbti apie persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės Klaipėdoje įkūrimą. Svarstėme,- o jeigu daugiatūkstantinė minia žinią pasitiks… tyla. Ne, ovacijos. Sąjūdis Vytautui prasidėjo 1981 metais, kai buvo griaunama senoji gaisrinė. Jis buvo labai didelis to priešininkas. Jau suvažiavę buldozeriai, kita griovimo technika paruošta birbia, o jis derasi, prašo,- dar kiek palaukite, reikia baigti gaisrinės bokšto matavimus, dar buvo išgelbėtas bokšto laikrodis, kuris šiandien gyvena savo gyvenimą Laikrodžių muziejuje”,- pasakojo E. Andrijauskas.
Žinoma, buvo prisiminti ir Sausio 13 – osios įvykiai, kai V. Šliogeris su kitais bendražygiais vadovavo merijos galimam sovietinės armijos šturmui priešintis.
„Miesto tarybos pastatas buvo Vilties gatvėje, o miestiečiai telkėsi ne apie jį, o apie meriją. Atėjau pasižiūrėti, kas čia ir kaip vyksta. Kaip ir kur išdėstyti sunkiasvorius automobilius, kur kasti apsauginius griovius stabdyti sovietinės armijos galimas atakas komandavo Vytautas. Viską sustygavęs čia, išvažiavo į Girulių televizijos bokštą, kuriame tebuvo tik du „komandos” – Šliogeris ir Pašilis. Bet greitai čia radosi smėlio maišai ir žmonių radosi. Juk jį nuolat lydėjo paaugliai skautai”,- prisiminė tuometinės miesto tarybos pirmininkas Vytautas Čepas.
Na, o apie atkurtą Lietuvos skautų sąjungą, o paskui ir žingsnį į Lietuvos nacionalinę Europos skautų asociaciją kalbėjo iki šių dienų tebeskautaujanti Daiva Grigaitė – Nakrošienė: „Mums Šliogeris buvo didelis autoritetas. Skautų stovyklose jis mus išsivesdavo stebėti žvaigždžių. Mokė atpažinti žvaigždynus, virti karališką žuvienę ant skautų sukurtų laužų. O juos kurti miestiečiams juk irgi reikėjo išmokti. O kai buvo įkurta jūrų skautų grupė, daug kas teigdavo, kad Šliogerio vadovaujami jūrų skautai laisvai galėtų laikyti laivų kapitonų egzaminus.”
ROTARY seniausio klubo narys, dabar Klaipėdoje jų gal dešimt, Saulius Jokužys teigė, kad tarnystės žmonėms judėjimo gaivintojas irgi buvęs ir V. Šliogeris. Kiek gali vienas žmogus? Spręskite patys, įskaitant ir buvimą su šeima, kurioje išaugintas sūnus Kristupas, atviras žmonėms ir pasauliui. Kaip – kam įdomu, paskaitykite „Klaipėdos akvarelėse” šios šeimos gyvenimo sagą.
O vakaro vedėja režisierė Dalia Kanclerytė sakė, kaip ji pasigendanti bendrystės su Vytautu Šliogeriu: „Su juo galėjai kalbėtis apie teatrą, apie poezją, apie džiazą, apie viską galėjai kalbėtis ir sužinoti tai, ko dar nežinojai.” Tai tvirtino ir Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas, ir bibliotekos vadovė Bronė Lauciuvienė, prisiminusi Turgaus gatvėje įamžintą V. Šliogerio pėdą.
Žinoma, vakare dalyvavo ir V.Šliogerio našlė Laima Šliogerienė, tęsianti sutuoktinio pradėtus ir neužbaigtus darbus, marti Simona Šliogerienė, dabojanti trijų mėnesių sūnelio Teodoro vežimėlį ir judriąją dukrelę Elżbietą. Anūkų, per anksti į dausas pakviestas V.Šliogeris, jau nebepamatė. Šiaip jau neįtikėtinai ramus kūdikėlis Teodoras tesureagavo vieną sykį, išgirdęs, kad Šliogerių dinastijos šaknys – nuo Livonijos riterių. Kažkokiais garsais, atrodo, tam pritarė…
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą