Asta Dykovienė: "Reportažais kuriu šiuolaikinę pasaką"

Su "Balticum" televizijos laidų vedėja Asta Dykoviene, kuri nuo balandžio 1-osios taps vyriausiąja žinių redaktorė, susitikome ant Melnragės molo, kur ji rengė reportažą apie šviežiausią sensacingą įvykį - lietuvį, esantį prie Somalio krantų piratų užgrobtame laive. Pažinau kolegės veide tą
atšiauriausio vėjo neužpučiamą "darbinį" įkvėpimą.

O štai Giedrę Vaičekauskienę netrukus matysime ne tik reporterės, bet ir žinių vedėjos amplua. Pokyčiai žinių kolektyve vyksta, ligšiolinei jų vyriausiajai redaktorei Silvijai Mockuvienei laukiantis šeimos pagausėjimo.

Asta, ar tai vienas paskutiniųjų tavo rengiamų "gyvų" reportažų?

Darysiu juos ir toliau, nes per didelė prabanga šiandien redacijoje turėti žmogų, kuris tik sėdėtų ant kėdės ir mosikuotų rankomis - tikrai niekada nesiruošiu to daryti. Bet ir žinių redaktoriaus darbe turėtų būti kas įdomaus. Nors tas mūsų kasdienis kruvinas darbas ir jo virtuvė suvokiamas tik kolegoms, o žiūrovams tiek pat įdomus, kaip Šanchajaus indeksas.

Kokia turėtų būti žinių laida?

Turiu susidariusi tokią schemą, kaip, mano supratimu, turi atrodyti žinios. Kiekvienos televizijos žinios turi savo nišą. Vieni ja naudojasi, kiti ne, treti nuėję į bulvarinę pusę, blusinėja, kiti daro Seimo žinias. Man nesuvokiama, kaip mūsų televizijoje nusistovėjo ta savivaldybės kronika - kam tai įdomu, kas iš to žmogui? Reikia kurti "klasikines" žinias, kurios žiūrimos visame pasaulyje. Iš pradžių mes tikriausiai dairysimės aplinkui, bet jau dabar darome reportažus, kurių nebūtų gėda dėl paviršutiniškumo, dirbame kaip nacionalinis kanalas.

Žiūrovai dar prisimena tavo rengtus reportažus iš Vakarų Lietuvos.

Tokia graži patirtis buvo, iš tikrųjų. Aš dabar bijočiau išvažiuoti, nes neįsivaizduoju, ką ten rasčiau. Ar ten liko kas nors, praėjus penkeriems metams; viskas keičiasi. Dar prieš porą metų kaimų skaičius buvo per 22000, o 3000 - negyvenamų, tai dabar kiek pastarųjų? O herojai įdomūs, išskirtiniai ne tik kaimuose, visur, netgi, sakykim, cerkvėje sėdintys vargetos.

Ar visada eini imti interviu kaip kareivis į frontą; juk būname susierzinusios, išsiblaškiusios, atbukusiais jausmais?

Visokių situacijų būna, bet persijungi - dažnius perjungi ir dirbi. Juk tau, pavyzdžiui, dabar neįdomu, kaip aš jaučiuosi, šiuo atveju aš irgi dirbu, žinau, kad turiu padėti tau atlikti darbą. Mes ir darom jį kartu.

Buvo, kad iš tikrųjų pagelbėjai žmogui, gal išgelbėjai kam gyvybę?

Yra buvę. Gyvybės gal ne, bet su viena tragiško likimo šeima yra susiklostę santykiai, ir vis man atrodo, kad turiu jai padėti. Skambina žmogus: "Nepriima manęs į ligoninę", tuomet tenka spręsti buitinius reikalus. Bet žinau, kad tam žmogui labai reikia pagalbos, jeigu man skambina ir manęs prašo, tad neturi kitos išeities. Tikriausiai, kaip sako Rūta Grinevičiūtė, žiniasklaida - paskutinė instancija.

Kokias tavo asmenybės transformacijas paskatino žurnalistika?

Temperamentas labai paūmėjo. Impulsyvumas toks: dabar čia padarai ir susikoncentruoji labai trumpam laikui dideliems darbams. Kitam net sunku suvokti, kad per dešimt minučių turi tai padaryti ir mesti visas mintis, sutelkti dėmesį ir pojūčius.

Buvo kuriozinių atvejų?

Pasitaiko. Prieš dešimt metų kolegos nupirko man akinius, sakė, nebegali žiūrėt į titruose daromas klaidas. Ką darysi, pasitaiko, ne tokių esu mačiusi nacionalinėse televizijose.

Kaip dzūkė pritapo prie šiurkštokų žemaičių?

Žinok, nelabai ir žinau, kas esu - gal labiau aukštaitė, bet ir nesvarbu. Žemaičiai nėra šiurkštūs. Man tos tautos kaip ir nėra, pažiūrėk, Obama - koks šviesus, doro žmogaus veidas, iš tiesų gal vienintelis tokio tyro veido prezidentas. Tokiu atveju rasė nei tautybė neturi reikšmės, žmogiškumui nėra ribų.

Kaip tavo vyras pakenčia, kad didesnę paros dalį praleidi televizijoje?

Dabar jau balansuoju. Mes daug kalbamės, jis tą virtuvę žino - per mus kaip per filtrą eina apskritai visas miesto gyvenimas, gilus ir purvinas. Tik į eterį ne viskas išeina.

Žurnalistų vaikai nestandartiškai mąsto ir anksti ima reikšti savo nuomonę. Kokie tavieji?

Aštuoniolikmetis sūnus rašo, ir stipriai. Turi polinkį; paskaičius pagalvoju, kad tokių metų būdama aš taip neparašydavau. O mažoji dukra pasiima tokio bičiulio knygą "Televizijos žurnalistika" ir nenori paleisti, nors ten net paveiksliukų nėra. Kitos knygos jos nedomina, o laikraščių išvis nevarto.

Gal dar gyvenime yra kokių permainų, ne tik naujos pareigos?

Stebiu dabartinę situaciją, kuo viskas pasibaigs. Gyvenimas nėra monotoniškas. Dabar išties sunku, ir žmonės nerimastingas mintis projektuoja į tolimą ateitį: kas bus, kas bus? Manau, kad tą projekciją reikia labai sutrumpinti. Pasidaryti sau valandos džiaugsmą, nors su arbatos puodeliu.

Pastebėjau, kad ekstremalių profesijų žmonės turi dar ekstremalesnių pomėgių.

Negaliu sau tokių leisti. Esame šiek tiek įsipareigoję bankams. Manęs klausinėja: "Kodėl tu nejodinėji, neslidinėji, neskraidai?", o aš negaliu leisti nors menkiausiai nelaimei įvykti.

O ką gali sau leisti?

Turėti laiko sau. Pati žinai, kam jo lieka - knygai, vaikui, šuniui, katei ir žuvytėms. Ramybė man didelis džiaugsmas.

Kokių moteriškų silpnybių turi? Mėgsti skudurus ir fotosesijas?

Žinok, tikrai nežinau, kai taip staigiai paklausei. Nerenku tamponų kaip tas dėdulė iš lėktuvų ar šiaip kokių kolekcijų...

Su kuo palygintum televizijos vaidmenį mūsų gyvenime?

Su šiuolaikinės pasakos kūrimu, taip, kad ją suprastų. Neseniai skaičiau tokią studiją, kaip nustatomi žmonių santykiai - pagal pasakas, kokie jie personažai, kokia asmenybė, elgesio modelis. Šarlio Pero pasakos buvo tokios baisios, nes jos atspindi tuomečius žmonių santykius ir rūmų papročius. Savo reportažais kuriu šiuolaikinę pasaką. Ir mes dar turime galimybę ją adaptuoti, kad nebūtų tokia baisi.

Ivona ŽIEMYTĖ