Be kamerų
Nors ir pripažintas vienu stilingiausių Amerikos režisūrinio avangardo pionierių, Deividas Lynčas taip niekada ir nepatyrė komercinės sėkmės, išskyrus mažąjį ekraną. Jo juostų pasirodymai buvo lydimi kontroversiškų nuomonių, kai kurie net kritikų įvertinami kaip "nesveiki", o kai kurie tapo kultiniais.
Maži Amerikos miesteliai, tamsi sapnų erdvė, sudėtingi charakteriai, į gėrį ir blogį padalytas pasaulis - tai tik keli D. Lynčo kūrybos bruožai. Sunkiai apibrėžiamas mistinis režisieriaus pasaulis žiūrovus verčia pažvelgti gelmėn intuityviai bei kurti jį drauge su pačiu D. Lynču.
Deividas Keitas Lynčas (David Keith Lynch) gimė mažame Amerikos miestelyje, labai panašiame į vaizduojamus jo filmuose. Mandagus, komunikabilus ir švelniai manieringas Deividas vaikystę praleido blaškydamasis iš vienos valstijos į kitą, ten, kur tik siųsdavo jo tėvą mokslininką.
Jis lankė daugybę meno mokyklų, iš pradžių mokėsi dailės, tačiau vėliau susidomėjo filmais - D. Lynčas visuomenei pateikė keletą trumpametražių filmukų bei instaliacijų.
Sulaukęs 21-erių, jis vedė ir susilaukė duktės Dženifer Čambers Lynč (beje, ji vėliau irgi tapo režisiere). Ši patirtis, taip pat gyvenimas neramioje Filadelfijos teritorijoje įkvėpė Lynčą debiutiniam siurrealistiniam filmui "Eraserhead" (1978), kurį pradėjo kurti 1970 m. ir kaip apsėstas dirbo penkerius metus.
Galiausiai leidėjai nusprendė, jog šis nespalvotas filmas yra neleistinai keistas, bet leidėjo Beno Barenholtzo pastangomis jis išvydo pasaulį ir buvo pirmasis jo savitos srovės filmas. Netrukus jis jau buvo laikomas kultiniu.
1980 metais Lynčas pateikė juostą "Žmogus - dramblys", kuri nusipelnė net aštuonių "Oskaro" nominacijų.
Nemaža komercinė sėkmė ir kritikų pripažinimas režisierių atvedė iki "Kopos" (1984), pirmojo jo spalvoto kino, tačiau tai buvo tikra finansinė katastrofa.
D. Lynčas reabilitavosi 1986 metais sukūręs "Mėlyną aksomą", patį asmeniškiausią ir originalų savo darbą nuo pat debiutinio pasirodymo.
Kanų filmų festivalyje režisierius gavo apdovanojimą už "Laukinę širdį" (1990) bei didžiausios sėkmės sulaukė su savo siurrealiu serialu "Tvin Pyksas" (1990), matytu ir Lietuvos žiūrovams.
1992 m. šis serialas pritaikomas didžiajam ekranui: "Tvin Pyksas: ugnie, sek paskui mane". Beje, čia D. Lynčas pats atliko nedidelį FTB boso vaidmenį.
Dar vienas kinematografijos atradimas - D. Lynčo "Malholando kelias", rodytas ir Lietuvos kino teatruose, - buvo savotiška bomba daugeliu atžvilgių. Kai kurių kritikų nesužavėjo lesbietiškos scenos, o kai kas dėl filmo sapnų logikos ir abstraktumo net apkaltino režisierių iki galo nebaigus filmo.
Režisierius žaidžia žiūrovų gebėjimu sekti siužetą arba gebėjimu jį kurti savo mintyse. Mat jis, ko gero, visiems kelia skirtingų jausmų.
"Pažiūrėję filmą žmonės dažnai klausia, tai kas gi čia nutiko, kas vyksta? - prisimena D. Lynčas. - Mat šiais laikais kuriamos juostos dažnai nereikalauja per daug mąstyti, kad suprastum. Žiūrovams viskas patiekiama tiesiog lėkštutėje. Tai mane labai liūdina. Juk žmonės iš tikrųjų labai mėgsta galvoti, visi esame savotiški detektyvai. Į tai svarbu atkreipti dėmesį. Be to, nereikia bijoti naudoti savo intuicijos, - šitai padės padaryti nemažai išvadų.
Pažiūrėjęs, tarkim, "Malholando kelią", kiekvienas intuityviai patiria asmeninių įspūdžių, iš kurių padaroma ir asmeninių išvadų. Mes žinome kur kas daugiau nei pripažįstame ar bijome pripažinti.
Kurdamas filmą, aš nedarau išvadų, netvirtinu kokio nors fakto. Kam? Kad kažkam atimčiau malonumą? Juk perskaitęs knygą ar pažiūrėjęs filmą aš nebėgu paskui autorių ir neklausinėju, ką aš perskaičiau ar pamačiau.
Žiūrovams galiu patarti: pažiūrėkite dar kartą, stebėkite atidžiai, - viskas skleidžiasi pačioje pradžioje."
Beje, pats D. Lynčas prisipažįsta nesąs didžiulis mėgėjas vaikščioti į kino teatrus. "Jeigu tenka tai padaryti, būnu labai nervingas, - aš taip jaudinuosi dėl režisieriaus, kad net sunku iškapstyti savo spragėsius iš dėžutės."
Deivido supratimu, filmai egzistuoja tam, kad galėtume ten nueiti ir patirti tai, kas gali būti labai pavojinga ar neįprasta realiame gyvenime. "Tačiau, jeigu ekrane nutinka kas nors daugeliui nesuprantamo, priverčia žmones sunerimti. Bet juk taip nuostabu patekti į tas teritorijas, kur daiktai yra abstraktūs, suvokiami tik jausmais ar intuicija. Mums tarsi atveriamos magiškos durelės, ir tai yra kino galia."
Įdomybės
1967-1974 m. santuoka su Pege Lynč (išsiskyrė), duktė Dženifer Čambers Lynč - būsimoji režisierė. 1977-1987 m. santuoka su Mere Fisk (išsiskyrė), sūnus Austinas Džekas Lynčas. Su filmų kūrėja Mari Svenei susilaukė nesantuokinio sūnaus Rilio. Beje, Lynčas turi ir įsūnį Džonataną L. Lepelį.
Mėgstamiausi aktoriai: Kailas Makloklanas, Izabela Roselini, Šerilė Fen, Šerilė Li.
Nuolat dirba su kompozitoriumi Andželu Badalamenčiu. Mėgstamiausia Deivido muzikos grupė - "Rammstein".
1980 m. turėjo garsiai nuskambėjusį romaną su Izabela Roselini.
Deivido senelis buvo suomis.
Los Andželo kavinukėje "Bobs Big Boy" Deividas beveik kiekvieną dieną septynerius metus valgė pusryčius. Režisierius prisipažįsta ten sulaukęs tikrai nemažai idėjų.
Beje, Deividas pats kuria ir gamina baldų modelius savo filmams.
Beveik visada į savo filmus kviečia filmuotis kokį nors muzikantą: Stingas - filme "Kopa", Krisas Aizakas ir Deividas Bouvis - "Tvin Pykse", Merilynas Mensonas ir Henris Rolinsas - "Pamirštas greitkelis", Bilis Rėjus Sairusas - "Malholando kelias".
"Gyvenimas yra labai labai sudėtingas, - tokie turi būti ir filmai."
"Mėgstu kurti filmus, kadangi taip patenku į kitą pasaulį. Filmai man - magiška meditacija, kuri leidžia svajoti tamsoje."
"Visos mano juostos yra apie keistą pasaulį, į kurį tu negali patekti, kol jo nesukuri, nenufilmuoji."
"Mano mama vaikystėje atsisakė pirkti man spalvojimo knygelių. Kai pagalvoju dabar, - ji mane išgelbėjo. Juk tokie leidiniai visiškai numarina kūrybingumą."
"Seksas, kaip ir pasaulis, man yra labai paslaptingas dalykas. Jis turi visas gyvenimo spalvas - nuo baimės ir prievartos iki dvasinės palaimos. Tai raktas į nuostabią gyvenimo paslaptį."
Išvertė Lina SKRUIBYTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą