Dovydas Kasparavičius: "Mano trūkumas - gera širdis"

Nauji veidai

"Balticum" televizijos žinios eteryje gyvuoja jau tryliktus metus, ir jas penkis kartus per savaitę žiūri 87 tūkstančiai žiūrovų. Nuo rugsėjo mėnesio žinių tarnybos reporterių gretas papildė ką tik Klaipėdos universitete žurnalistikos studijas baigęs Dovydas Kasparavičius.

Kaip patekote į "Balticum" televiziją?

- Iš tikrųjų ieškojau darbo reklamos agentūrose, bet niekam manęs nereikėjo. Nuėjęs pokalbiui dėl to į "Balticum" televiziją, gavau pasiūlymą dirbti žinių laidos redakcijoje.

Ir pasijutote kaip kačiukas, įmestas į šaltą vandenį?

- Taip. Jokio gailesčio nebuvo. Kelis kartus važiavau su patyrusiais redaktoriais, žiūrėjau, kaip jie rengia reportažus, savaitę mokiausi, kaip įgarsinama ir visa kita, o paskui gavau temą. Žiauriai jaudinausi, net mano pašnekovė iš savivaldybės pastebėjo, kad jaudinuosi daugiau už tą, kurią kamantinėju. Vos ne už rankos palaikė, - juokiasi.

Tai kaip tikrovė skiriasi nuo jūsų įsivaizdavimo apie darbą televizijoje?

- Nebuvau net susidaręs konkretaus vaizdo, kas ten vyksta. Atrodė, kad paprasta pakalbinti žmones ir parašyt tekstą, bet patyriau, koks nemalonus dalykas yra skambinėti ir tartis su pokalbininku, lįsti jam į. .. Jis sako: "Gerai, sutinku, bet po savaitės", o reportažo reikia žinioms šį vakarą. Tada ieškai kitų variantų, kuo galima tą žmogų pakeisti.

O kodėl apskritai pasirinkote žurnalistiką? Gal svajojote būti karo reporteriu, rašyt reportažus su kilpa ant kaklo, kaip vienas garsus mūsų kolega?

- Man labai patiko lietuvių kalba, ne taip gerai sekėsi matematika. Mano mama - filologė, ir žinojau, kad dauguma baigusių filologijos studijas, dirba mokytojais. Iliuzijų pakeisti pasaulį ir jaunatviško maksimalizmo turėjau tik dvyliktoj klasėj. O rengdamas pirmuosius reportažus, iš redaktorės išgirdau, kad mano nuomonės kaip ir nereikėtų...

Mūsų grupė buvo labai stipri, ir studijų metais daugiau išmokau ne apie žurnalistiką, o apie gyvenimą. Super mokykla tas Klaipėdos universitetas, pakeitė mano mąstymą. Turėjome puikų socialinės psichologijos dėstytoją Povilą Žakaitį, ir "nerealią" masinės komunikacijos dėstytoją Daivą Sirtautienę. Tad per paskaitas niekas romanų neskaitinėjo, vyko gyvos diskusijos.

Koks turi būti reporteris: landus, įžūlus, kietas it titnagas?

- Ko gero. Reikia savitvardos, analitinio mąstymo. Turi daug išmanyt, daug priklauso nuo to, ką pasikalbinsi, kaip pažiūrėsi į temą. Stengiesi atrasti savo požiūrio briauną. Prisipažinsiu, vis dar vėluoju parengt reportažus, nepalyginsi su patyrusiais reporteriais. Bėgi kaip skalikas karštais pėdsakais, bet turi prisiderinti prie operatoriaus, kuris gal yra flegmatiško charakterio. Man reikėjo lėkt paskui gaisrinę, bet operatorius nenorėjo pažeist kelių eismo taisyklių... Kartais mums dviem su kolega tenka dalytis vienu operatoriumi.

Tai yra atsitikę, kad dėl kažkokios priežasties neįvykdėte užduoties?

- Ne, bet stresų patyriau. Nors man tenka kalbėt tik už kadro, bet labiausiai nerimauju, tardamasis su žmogumi dėl pokalbio, vaizduojiesi, ką jis pasakys. Buvo ir linksmesnių atsitikimų, bet dabar neprisimenu, papasakoju draugams, ir po dienos išgaruoja. Naujienų kaleidoskopas sukasi. Iš pradžių prisirinkdavau informacijos su kaupu, bet supratau, kad nereikia apsikraut, nes visko nepanaudosi, turėsi suspaust reportažą į dvi minutes. Jau turiu idėjų kartoteką, savų informacijos šaltinių.

- Ar pagalvojate, ką veiksit vėliau? Gal imsitės tiriamosios žurnalistikos ar svajojate apie autorinę laidą?

- Matau, kad kai kurie kolegos jau pribrendę keisti veiklos sritį, rubriką, aplinką. Aš dirbu tik ketvirtą mėnesį, man viskas labai įdomu, kiekvieną rytą keliuosi į darbą kaip į šventę. Ir, stebėdamas kolegas, galvoju, kiek daug man dar reikia iš jų pasimokyti.

Kokios televizijos laidos erzina, verčia raudonuoti už kolegas?

- Tos visos dirbtinės, surežisuotomis scenomis. Kai žmonėms moka pinigus už tai, kad pasakotų nebūtus dalykus, visokias išpūstas nesąmones. Tai "TV3 detektyvai", "Nomeda", į kurias susikviečia psichikos sutrikimų turinčius žmones ir manipuliuoja jais. Dar blogesnė, pornografiškesnė laida buvo "Labirintai", nors ši bent "atrado" Minedą.

Ar susilaukiate dėmesio iš žiūrovų, ar niekas dar jums negrasino?

- Žodžiu negrasino, bet kai parodė vaizdo medžiagą apie vieną teisiamąjį, kitą dieną, rengiant reportažą, žmogus iš vakarykščių žinių labai nemaloniai į mane pasižiūrėjo... Ir man nelabai suprantama, kad eteryje rodo aukų, išprievartautų, sumuštų, veidus, o nerodo nusikaltėlių veidų. Šakalai juk bijo viešumos.

Labai dažnai žmonės vengia žurnalistų, sako, kad jau buvo nuo jų nukentėję. Kaip susitvarkote?

- Pastebėjau, problemų pasitaiko su švietimo įstaigomis. Nueini daryt reportažą apie darželį ar mokyklą iš gerosios pusės, o atbėga direktorė, ir keistai reaguoja, ir turi jai aiškintis, lyg būtum koks teroristas. Nesutikau dar nė vienos pedagogės, kuri pasidžiaugtų žurnalistu ir kavos pasiūlytų.

Ar manai, kad po kurio laiko užsiauginsi šarvą, tapsi cinikas ir viską darysi šaltu krauju?

- Daug kas priklauso nuo reportažo temos. Štai papuoliau į mėsmalę, dalyvaudamas S. Pauliko teisme. Būna, nuvažiuoji "intervo", ir daugiausia trys žurnalistai prilipę prie vieno žmogaus, o šįkart teismo salėje buvo toks bambatrynis! Visi bėga su kameromis, stumdosi, barška, jokios pagarbos teismui, tai man buvo nedidelis šokas. Juk kolegių moterų nestumdysi, o jų būna dauguma. Bet daviau mikrofoną palaikyti vienai iš jų.

Sklando posakis, kad jeigu žmogus tampa reporteriu, tai jis turi charakterio ydų?

- Mano trūkumas - gera širdis. Jeigu darau neigiamą reportažą, tai stengiuosi rasti bent kruopelytę pozityvaus, net kalbėdamas su prasikaltusiu pašnekovu, stengiuosi išklausti, kodėl tai įvyko, lyg ieškočiau poelgio pateisinimo. Tada žmogus ir prabyla, išsikalba. Kartais redaktorė pasako: "Per daug jau čia gražu".

O kokių pomėgių turite?

- Pastaruoju metu pradėjau vaikščioti į baseiną. Anksčiau būdavo ežeras, gamta, o dabar, atrodytų, uždara erdvė, chloras, bet pabandžiau, ir patiko. Pasikraunu skaitydamas knygas, bet tuo pačiu metu klausausi muzikos, "techno", sumišusio su džiazu. O draugams ir panelėms skiriu savaitgalį, einame į miniklubus, kur gali ir pašokti. Ten renkasi normali liaudis, visi jau pažįstami, randi kalbos. Vakarais norisi pažiūrėt žinias, kaip man pavyko reportažas.

Kaip ketinate realizuot savo svajones dirbti reklamos srityje?

- Už mano darbo kabineto permatomos sienos - reklamos skyrius, ir iš pradžių pagalvodavau, kad turėčiau būti ten. Bet dabar esu visiškai patenkintas savo darbu ir nesvaičioju. Ir visai "nesiparinu", kad dirbu regiono televizijoje, nes nėra kitos tokios, kuri rodytų tokius gerus filmus! O "Balticum" žinias visada žiūrėdavau, juk smagu pamatyt, kas arčiausiai tavęs vyksta, kokia ta mūsų Klaipėda...

Ivona ŽIEMYTĖ