H. Juškevičius: "Terorizmas naikina spaudos laisvę"

Eksperto nuomonė

"Spaudos laisvė Lietuvoje yra bene vienintelis instrumentas, padedantis kovoti su korupcija ir daugeliu kitų nenormalių reiškinių", - mano Henrikas Juškevičius, UNESCO generalinio direktoriaus patarėjas.

1935 m. Šiauliuose gimęs ir Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnaziją baigęs H. Juškevičius studijavo Leningrado elektrotechnikos institute. Vėliau - darbas Lietuvos televizijos centre, žurnalistinė veikla, keli karjeros laiptai iki Tarptautinės radijo ir televizijos organizacijos INTERVISION techninio centro direktoriaus pareigų, galybė garbės titulų, apdovanojimų ir ordinų.

Nuo 1990 m. H. Juškevičius dirba UNESCO - Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijoje. 2001 m. jis pradėjo eiti UNESCO generalinio direktoriaus patarėjo pareigas.

Rugsėjo 2-ąją sukaks šešiolika metų, kaip H. Juškevičius gyvena Paryžiuje. Dar studentiškais metais pradėtos tradicijos vasarą atostogauti Palangoje jis neišsižada iki šiol.

Susitikę pokalbio Lietuvos vasaros sostinėje, supratome, kad ir ilsėdamasis H. Juškevičius neatitrūksta nuo aktualijų. Ant stalo - naujausi Lietuvos ir pasaulio spaudos leidiniai, nešiojamasis kompiuteris ir pora mobiliųjų telefonų.

Henrikai, būdamas neabejingas žiniasklaidos vystymuisi, kaip vertinate Lietuvos visuomenės informavimo situaciją?

Galėčiau atsakyti, palygindamas su kitomis buvusiomis Sovietų sąjungos respublikomis - Baltijos šalių žiniasklaida yra viena iš laisviausių. Manau, kad naujos, nepriklausomybę atkūrusios valstybės gal net labiau vertina spaudos laisvę negu senosios demokratijos šalys. Išskyrus Skandinaviją ir Islandiją - čia, pagal visus vertinimus, spaudos laisvės yra daugiausia.

Organizacijos "Reportieres Sans Frontieres" - "Reporteriai be sienų" - vertinimu, Lietuvoje spaudos laisvės yra daugiau negu Prancūzijoje, JAV bei Ispanijoje. Prieš dvejus metus paminėjau tai skaitydamas paskaitą JAV žurnalistams Vašingtono spaudos klube.

Vieniems tai buvo atradimas, o kai kurie suprato priežastį - juk po teroro išpuolių JAV žiniasklaidoje atsirado daug ribojimų, kurie aprėpia daugelį sričių nuo reportažų iš karštųjų pasaulio taškų pobūdžio iki kitų šalių žurnalistų lankymosi šalyje. Beje, ta pačia kryptimi reikalai juda Rusijoje. Televiziją kontroliuoja prezidento Vladimiro Putino administracija, tad TV žinios labai dažnai primena Leonido Brežnevo laikų programą "Vremia" (rus. k. "laikas").

Taigi sakyčiau, jog terorizmas naikina ne tik žmones - terorizmas naikina spaudos laisvę. V. Putinas neseniai vetavo įstatymą, pagal kurį būtų buvę negalima rašyti apie teroro išpuolius, kol jie nebus likviduoti...

Įteisinus tokį projektą, galėtų pasikartoti situacija, kuri susiklostė Černobylio katastrofos metu.

Taip. Tuomet, nepaisant to, kad jau buvo atėjęs vadinamosios viešumos, arba "glasnost" laikas, žmonėms nebuvo apie tai paskelbta, ir dešimtys tūkstančių nukentėjo tik todėl, kad nebuvo informuoti.

Todėl, grįždamas prie spaudos laisvės Lietuvoje, sakyčiau, kad ši laisvė čia liko bene vienintelis instrumentas, kuris padeda kovoti su korupcija ir su daugeliu nenormalių reiškinių.

Aš neidealizuoju Lietuvos spaudos. Matote ant mano stalo "Herald Tribune" (JAV laikraštis. - Aut. past.)? Lietuvos dienraščiuose tokių straipsnių, kokie spausdinami šiame, mažai. Mūsiškiems trūksta objektyvumo. Ir net geriausi laikraščiai orientuojasi į labai pigų skonį. Ne tik orientuojasi - bijau, kad savo turiniu jie tą skonį propaguoja.

Tas pats pasakytina apie daugelį televizijos laidų. Prancūzijoje žiūriu antrąją LTV programa ir ja labai džiaugiuosi. Netiesa, kad žmonės nenori žiūrėti kultūros laidų! Rusijoje vienu populiariausių kanalų tapo kanalas "Kultūra". Prancūzijoje yra prancūzų ir vokiečių bendra kultūrinė laida, ji labai populiari, nors buvo sumanyta kaip skirta elitui. Mes nebevertiname žmonių skonio - jie intuityviai jaučia, kas yra gerai, o kas - blogai.

Aišku, man labai gaila, kad Lietuvos nacionalinė televizija ir radijas turi neišpasakytai mažą biudžetą. Estijoje vienam žiūrovui ir klausytojui tokių žiniasklaidos priemonių išlaikymas kainuoja šešis kartus brangiau nei Lietuvoje, aš jau nekalbu apie Kanadą - atotrūkis siekia 80 kartų. Kadangi biudžetas mažas, tenka skirti daugiau laiko reklamai. O tai daro žiniasklaidos priemonę priklausomą nuo užsakovo...

Kalbant apie reklamą, Lietuvoje mane labai neramina svaigiųjų gėrimų populiarinimas. Problema numeris vienas Lietuvoje yra girtuoklystė. Derėtų imtis griežtų priemonių jai pažaboti.

Virtualūs dienoraščiai, vadinamieji blogai, ir kitos interneto suteikiamos galimybės - ar jos pakeis tradicinę žiniasklaidą?

Ačiū dievui, radijo ir televizijos srityje dirbu daugybę metų, - šypteli. - Visada, kai atsiranda nauja žiniasklaidos priemonė, sakoma, kad nebeliks senųjų. Aišku, naujovės kelia problemų senbuviams. Prancūzijos laikraščiai - ir "Le Figaro", ir "Le Mond" - priversti keisti savo formatą, nes dėl interneto poveikio mažėja jų tiražai. Bet kad blogai juos pakeistų - netikiu. Televizija nepakeitė kino, kinas - teatro, ir niekas nepakeis knygos.

Įsivaizduokime - jeigu televizija, radijas, internetas jau būtų sukurti, o knyga atsirastų tik dabar - kiek būtų triukšmo! Norint paskaityti knygą, nereikia elektros energijos, gali joje pasibraukti, kas svarbu, gali pavartyti; galiausiai, kaip savo mylimąją, pasiimti į lovą, - juokiasi. - Yra dalykų, prie kurių priprantame ir jie mums tampa savaime aiškūs...

Internetas suteikia labai daug papildomos laisvės. Bet dėl terorizmo pavojaus yra keliama idėja, kad ją reikia riboti. UNESCO generalinis direktorius Koičira Matsura vienoje konferencijoje yra pasakęs, kad pavojingiausia yra, kai kokią nors nuomonę mėginama nustumti į pogrindį. Tuomet ji nesulaukia argumentuoto pasipriešinimo, ir plinta labiau, negu kad būtų laisvai pareikšta.

Žinoma, yra pavojaus, kad internetas gali būti panaudotas teroristų. Bet reikia kovoti su jais, o ne su internetu. Greitkeliuose yra pažeidžiančių eismo taisykles, bet dėl to neuždarome magistralių, ar ne? Todėl ir informacijos greitkeliuose reikėtų vadovautis tokiu pat principu. O išplėtojus sekimo sistemą, internetas virsta spąstais nusikaltėliams.

Ką manote apie komercijos ir idealizmo santykį žurnalistikoje?

Adamas Michnikas, lenkų žurnalistas, yra pasakęs labai taikliai: "Žurnalistikas be komercijos - tai bankrotas. Žurnalistika be idealizmo - tai absoliutus cinizmas". Komercija ir idealizmas turi būti atskirta, kalbant apie komercinę ir visuomeninę televiziją bei radiją. Komercinės žiniasklaidos priemonės tikslas - užsidirbti pinigų. Bet tai nereiškia, kad jis negali tarnauti kultūrai - Lietuvoje toks pavyzdys yra "Žinių radijas".

O visuomeninam transliuotojui duočiau didesnį biudžetą, ir neleisčiau komercinės reklamos. Jo užduotis - tarnauti piliečiui. Tai pati efektyviausia ir pigiausia priemonė tautos kultūriniam ir intelektiniam lygiui puoselėti. Nedideli reitingai - sąlyginis dalykas: aišku, simfoninio koncerto transliacija surinktų tik 3-5 proc. visos auditorijos, bet kokia koncertų salė galėtų sutalpinti tiek žiūrovų, kurie sudaro šią dalį? O kur jau nuopelnai kalbos kultūrai - manau, už tai, jog pakenčiamai kalbame lietuviškai, turime dėkoti Lietuvos radijui.

Komercinė televizija ir radijas turi teisę egzistuoti, o jei dar ir sugeba padaryti kultūros laidų - puiku. Amžiaus problema vadinčiau tai, ko nepripažįstu nei Prancūzijos, nei Lietuvos, nei Rusijos, nei kitų šalių televizijose - realybės šou. Man atrodo, tai blogo skonio ir pragaištingų instinktų auklėjimas.

Kokį poveikį, Jūsų manymu, tai daro jautriausiems žiūrovams - vaikams ir paaugliams?

Šio tipo laidos deformuoja moralinių vertybių skalę, kuri visur ir visada svarbiausia. Dažnai keliamas klausimas, kokia problema iš vidaus ėda Rusiją, šią visais aspektais turtingą šalį. Manau, tai būtent minėtoji skalė, kuri yra deformuota. Ją visada palaikė plonas inteligentijos sluoksnis, kuris dabar nevaidina praktiškai jokio vaidmens.

Aš nesu prieš rinkos ekonomiką. Ji - galingas ginklas valstybei vystytis. Bet rinkos visuomenei sakau "ne"! Deja, tai, ką turime mes, vis labiau tampa ne rinkos ekonomika, o rinkos visuomene... Kur inteligentijos balsas? Sovietiniais laikais ji darė, ką galėjo: Lankauskas rašė noveles, kurdamas estetinį protestą prieš egzistuojančią santvarką; kai ėjome į teatrą žiūrėti Marcinkevičiaus "Mindaugo", ir baltasis bei juodasis metraštininkas traktavo mums Lietuvos istoriją - tai suveikė labiau, nei žinomiausių politikų žodžiai. Mieželaičio poezijos forma buvo žmogaus dvasios išlaisvnimas. Kodėl Stalinas nemėgo džiazo ir jį draudė? Nes džiazas - tai improvizacija.

Kultūra nedidelei tautai yra itin svarbi. Šioje situacijoje vertinga ne tik politikų, kurių gretose pasigendu jaunų lyderių, bet ir pedagogų bei Katalikų bažnyčios veikla.

Valerija LEBEDEVA