- Sukatės pažinčių laidoje, nuolat esate apsupta meilės ištroškusių žmonių. Ar toks amplua nepakeitė jūsų požiūrio į pažintis, draugystę, meilę?
- Atvirai pasakius, iš pradžių į tokį šou žiūrėjau kiek skeptiškai, bet po vienos laidos pamačiau, kaip du žmonės, susipažinę mūsų projekte, eina įsikibę už parankės. Aš taip nustebau. Pagalvoju, štai tau ir grožis. Be abejo, ne visi susieina, bet yra nemažai tokių, kurie pasikeičia telefono numeriais, nueina į pasimatymą. Manau, kad laidoje "Būk mano meile" geriau susipažinti negu kokiame nors klube ar restorane. Svarbu tai, kad mes iš tų žmonių nedarome šou. Mums įdomūs jų gyvenimai, pomėgiai, patirtys.
- Kokio tipo žmonės eina į laidą?
- Labai skirtingi. Pavyzdžiui, ateina vyras, kuris galbūt metų metus sėdėjo prie kompiuterio, o čia jis pamato gyvas akis. Net jei jo ir nepasirinks į porą, tai bent gerai praleis vakarą ar skanų pyragą gaus dovanų. Nes mūsų lietuviškas mentalitetas kartais trukdo dovanas dovanoti. Mes tik sugebame iš kitų reikalauti, priekaištauti ir rodyti kraują. O čia šis tas pozityvesnio.
- Daugelis teigia, kad lietuvaičiai yra tokie tylūs, susikaustę žmonės. Jūs tai patvirtintumėte ar paneigtumėte?
- Vesdama šią laidą supratau, kad mitas, jog lietuviai - šalti, užsidarę šiauriečiai, nemokantys reikšti jausmų. Mūsų laidoje emocijos liete liejasi, vadinasi, žmonėms tikrai reikia meilės, reikia žmogaus, su kuriuo galėtų dalintis tais jausmais. Tik dažnai trūksta galimybės susipažinti, rasti tą žmogų. Kaskart sveikindama naujai susidariusią porą, širdyje džiaugiuosi, kad dar du žmonės tapo truputį laimingesni. Kitas dalykas, kiek gi Lietuvoje tų grynakraujų lietuvaičių? Visi esame persimaišę. Jei atvirai, mane šiek tiek nervina toks mūsų susilaikymas nuo atvirų emocijų. Jei kas nors nutinka, geriau yra išsikalbėti. Atsisėdai ir pasakei: aš tavęs nekenčiu, nes tu mane išdavei. Bet ne - vaikšto tyliai, o kitam, be abejo, pasisako, kad šita ar ana yra labai bloga. Bet kodėl vietoj to neateiti ir neišdaužyti veido? Paskui išsiverki, pabūni vienas ir vėl draugauji. Bet ne, neša užantyje... Dėl to ir ligų padaugėja. Laiko savyje. Todėl visiems palinkėčiau atvirumo.
- Ar pati, būdama vieniša, drįstumėte savo antrosios pusės ieškoti televizijos projekte?
- Ne, bet vos ne kas trečioje laidoje atsiranda norinčiųjų, kad būčiau jų antroji pusė. Svarstau, grėbliais juos baidyti ar kuo... (Juokiasi.) O jei rimtai - tai yra dalis mano profesijos. Esu tiltas tarp dviejų žmonių, kuris bando sujungti, suteikia viltį. Toje laidoje aš jaučiuosi ir pedagogė, ir psichologė, ir mama, ir tėtis.
- O antroji pusė nepavydi dėl tų gerbėjų?
- Aš daug ko jam nepasakau. (Juokiasi.) Bet aš ir nebėgu paskui tuos gerbėjus. O kad pavydi, tai normalu, aš irgi pavydėčiau.
- Esate už tradicines pažinčių vietas?
- Negaliu taip sakyti. Negaliu imti ir užbraukti interneto, nes nebuvau su juo susidūrusi. Bet internete yra daug baisių dalykų. Kita vertus, ir gyvenime daug blogo gali nutikti.
- Kaip susipažinote su savo širdies draugu?
- Teatre. Ne parke, ne kavinėje. Man nepatinka pažintys klube. Man jos atrodo tokios vienkartinės. Kita vertus, bet kur gali sutikti savo žmogų - kartais ir parke, o kartais eini gatve, pamatai akis, o jos jau užimtos... Jei šiandien net ir neturėčiau antrosios pusės, neičiau į kavinę sėdėti, ieškoti, kur tas mano mylimasis.
- Koks, jūsų manymu, yra sėkmingų santykių receptas?
- Reikia stengtis pačiam būti įdomiam, o ne reikalauti to iš kitų. Mane nervina tas nuolatinis reikalavimas iš politikų, aplinkinių. Jei nepradėsi reikalauti iš savęs, viskas - griūtis visame kame. Reikia reikalauti iš savęs, tada būsi įdomus, tave mylės, o kada myli tave, myli ir tu, tada gera gyventi. Tada jautiesi visavertis.
- Kokį pamenate romantiškiausią nuotykį savo gyvenime?
- Mano visas gyvenimas yra romantiškas. Nebuvo tokio vieno. Jų daug. Kiekvienas žmogus skirtingai supranta romantiką. Man gera nuvykti į kokį kaimą, Aurimas (Ingos širdies draugas - aut. past.) važiuoja su traktoriumi, gliaudydamas saulėgrąžas, aš sėdžiu su kokia karine apranga... O kartais taip norisi net ir žvakių šviesos. Mano gyvenime apskritai viskas vieną dieną yra raudona, kitą - žalia. Žodžiu, gyvenimas - teatras.
- Daugelis lietuvių merginų negaili ditirambų užsieniečiams, o kokių pranašumų, jūsų manymu, turi Lietuvos vyriškiai?
- Man užsieniečiai atrodo kažkokie specifiniai. Man nepatinka. Lietuvaičiai yra tokie grynuoliai. Jie tikri. Be gliutomato. Man keista, kai lietuvaitės užkimba ant užsieniečių, o paskui laidose verkia, kaip ten kas pavogė jų vaikus. Negaliu žiūrėti. Paskui pagalvojau, gal čia ir mūsų vyrų yra kaltės. Gal nepadaro kažko. Moterys dirba, vaikus augina ir atsiranda koks nors užsienietis, beriantis gražiausius žodžius: "Tu mano gėlyte, tu mano visas pasaulis". Gal lietuvaičiams reikia karščio, temperamento, o ne televizorių žiūrėti ir alų gerti. Bent jau kartą per mėnesį...
Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "TV Publika"
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą