Libertas KLIMKA:
- Mūsų etninė kultūra teikia užuominų. Lietuviai tikrai turėjo išdaigų ir pokštų dieną. Kaime tą dieną pokštai būdavo skirti tam, kad paragintų gerai pasiruošti pavasario darbams. Pokštus tą dieną krėsdavo tinginiams ir apsileidėliams. Pavyzdžiui, jeigu rasdavo aprūdijusius išmėtytus padargus kur nors lauke, tai užkeldavo ant pirties stogo ar ant tvenkinio ledo. Taip būdavo parodoma, kad žmonės pastebėjo, jog ūkyje yra netvarka.
Kartais pajuokaudavo su vaikais, kad jie nuovokumo įgautų, kad humorą suprastų. Pavyzdžiui, nusiunčia pas kaimynę berniokėlį, kuris painiojasi po kojomis, atnešti margo niekučio. Tokio daikto nėra, bet kaimynas supranta humorą, į maišą įdeda akmenį ir sako - neškis. Tokie kaimiški juokeliai pamokydavo gudrumo.
Ir spaudoje būdavo patikrinamas humoro suvokimas. Sovietmečiu kartą buvo paskelbta, kad Puntukas - didžiausias Lietuvos akmuo - bus vežamas į akmenų muziejų, į Mosėdį. Pasipylė tada pasipiktinusių žmonių laiškai, tačiau iš tiesų tai buvo pokštas.
Pokštai spaudoje prasidėjo nuo to, kad kartą Londone vienas šmaikštus žurnalistas išspausdino žinutę savo laikraštyje. Toje žinutėje buvo parašyta, kad balandžio 1-ą dieną bus atidaroma asilų paroda. Na, o žmonės patikėjo tuo ir susirinko vieni į kitus pasižiūrėti. Tada suprato, kas jie tokie...
Aš vertinu humoro laidas per televiziją. Ypač turinčias politinį prieskonį, nes politikus reikia kartkartėmis pastatyti į vietą, priminti jiems, kad jie yra viso labo tik mūsų statytiniai. Politikai kartais save sureikšmina ir įsivaizduoja, kad jie mūsų gyvenimą reguliuoja. Jie yra mūsų valios vykdytojai ir reikia, kad jie nepamirštų to. Būtent humoras ir TV pokštai jiems apie tai primena. Tai labai sveika. Humoras yra tarsi sveikatinimo procedūra.
Parengta pagal priedą „TV publika“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą