Lietuvos televizijos nebeturi savo veido. Jos vienodos kaip du lašai - iš prakaito, purvo, kraujo latakų. Jos imasi gelbėtojų ir namų švarintojų vaidmens, bet, atrodo, televizijoms jau pačioms reikia ir psichologinės, ir higienos tarnybų pagalbos. Laidų prodiuseriai tikina "šeriantys" žiūrovus tuo, ko labiausiai alkstama.
Ar iš tikrųjų nusipelnėme tokios TV, kurioje kas vakarą kapojama žmogiena, mentalinių ir seksualinių problemų turintys asmenys rodomi kasdien, o nacionalinių mokslo ar kultūros premijų laureatai - kartą per metus?
Apie tai kalbamės su filosofu, laidos "Be pykčio" vedėju Leonidu Donskiu.
Gerbiamas profesoriau, ar gali būti, jog televizijų nuosmukis atspindi tam tikrą mūsų tautos degradaciją?
- Nerizikuočiau taip sakyti. Aš turiu įtarimą, kad yra priešingai: vaikantis reitingų ir greito efekto, "ilgo" pinigo, yra sukurta tam tikra strategija, kuri iš principo žiūrovui nepalieka alternatyvos. Bruka tą produktą, labai stipriai ignoruodama mąstančią, inteligentišką žiūrovų dalį. Bendrauju ir su jaunais, ir su savo amžiaus žmonėmis. Žinau, kad daugelis jų nemėgsta televizijos ir atvirai iš jos šaiposi. Suprantu ir tuos žmones, kurie savo namuose neturi televizoriaus, sakydami, kad nori apsaugoti savo vaikus. Regis, televizijos reikalai prastesni nei visuomenės.
Kodėl kuo laida prastesnė, primityvesnė, tuo aukštesni jos reitingai?
- Tai dar vienas uždaras ratas. Jeigu žmonės negauna jokios alternatyvos, jokio pasirinkimo, tai maitinant juos tuo pačiu, vieninteliu, produktu, jie pradės jį laikyti normaliu. Įsivaizduokite, kokį šalies įvaizdį ar vaizdą apie pasaulio įvykius susidaro žmonės, kurie nieko neskaito, tik per televiziją žiūri žinias, kuriose dominuoja kriminalinės kronikos. Pagaliau ateina ta kritinė riba, kai kitokia informacija tampa nebepriimtina. Žinoma, yra išsilavinusi visuomenės dalis, kuri daugiau skaito negu žiūri (jei žiūri, tai gerą televiziją), bet daugumai sunkiai dirbančių žmonių ta televizija yra vos ne vienintelė paguoda ir atokvėpis. Normalus reiškinys.
Regis pas mus marginalai, žmonės iš gatvės, atėję į televiziją, pasmerkti tapti kultinėmis žvaigždėmis? Dažnai net tuo pačiu laiku keliose televizijose rodomi tie patys - skandalingi, iki koktumo banalūs - asmenys.
- Tai paprasčiausiai ciniška šou verslo strategija, kuri veda prie klaikių deformacijų. Ir žmonės liaujasi suvokę, kad Lietuvoje esama aukščiausios klasės akademinių ir džiazo muzikantų. Cicinai, minedai, zvonkės tarsi įsipaišo į tam tikrą peizažą, tampa kultūros horizonto dalimi, nors iš tiesų tai - tik fiktyvūs personažai, jų sugebėjimai ir kultūra apgailėtini. Televizinei industrijai tokius fabrikuoti lengviausia, nes tai garantuoja žiūrimumą, greitą sėkmę, nereikia sunkiai dirbti, jokių kūrybinių pastangų.
Didžiausia žala daroma tiems žiūrovams, kurie dar yra ant ribos, kurių skonį ir mąstyseną dar galima paveikti ir formuoti. Tuo pačiu formuojama neteisinga pažiūra į televiziją: lyg ji būtų skirta tik pramogoms, bet ne edukacijai, kultūrai, tarsi neturėtų intelektualinės vertės. Tokios pozicijos, atrodytų, laikosi ir nacionalinė televizija.
Kodėl nepopuliarios poleminės laidos? Jūs pats LTV vedate laidą "Be pykčio", sulaukiančią įvairiausių nuomonių ir komentarų.
- Kad esu puolamas, žinau iš anoniminių komentarų internete. Ir suprantu kodėl. Turiu poziciją, kurios "nevynioju į vatą", kalbame labai atvirai - prieš konjunktūrą, oficialią politiką.
Einame prieš srovę, bet kalbame mandagiai - paprastai tokia laikysena sukelia nepasitenkinimą.
Iš susitikimų su žiūrovais esu susidaręs įspūdį, kad aš turiu tam tikras tikslines auditorijas: studentija, moksleivija, mokytojai, menininkai, medikai. Bet kuriuo atveju tai žmonės, kurie nenori žiūrėti tos kitos, proginės, televizijos, chamiškų diskusijų (dievai žino, kaip jas reikėtų pavadinti). Ir mano laidą, ko gero, žiūri ne todėl, kad ji labai įdomi ar vertinga, bet kaip alternatyvią. Žinia, kalbėjimas, reiškinių analizė nieko nekeičia realiame gyvenime - keičia politikai ir rinkėjai. Man svarbu į laidą pakviesti įvairių sričių žmones, turinčius, ką pasakyti.
Žiūrovai brangina jutiminę žmogišką tikrovę ir sykiu ilgisi paslapties, laukia sensacijos...
- Gal neverta ieškoti sensacijų, nes tokioje mažoje šalyje jos yra lengvai prognozuojamos. Man atrodo, atėjo laikas kuo nors sudominti žmones iš tikrųjų. Primirštos tam tikros visuomenės grupės: niekas negalvoja apie mąstantį jaunimą, nėra nė vienos rimtos psichologinės-pedagoginės laidos jaunimui, orientuojamasi tik į paauglių popkultūrą. Mes neturime tokių edukacinių laidų kaip švedai ar britai.
Asmeniškai man patiko kažkada per LNK rodyta Ryčio Zemkausko laida "Lankos" - originali, netikėta. Iš dabartinių laidų džiugina Rolando Maskoliūno "Negali būti" - aukščiausio lygio mokslo populiarinimo laida.
Kas galėtų į televizijas įpūsti pozityvių pokyčių?
- Jeigu visuomenė aiškiai, atvirai, argumentuotai pasakys: nebenorime tokios televizijos. Anksčiau ar vėliau į tai turės atsižvelgti ir politikai, kurie formuoja LRT tarybą. Be visuomenės balso tai tik politiniai žaidimai ir grupuočių noras turėti sau patogų vieną ar kitą žmogų vadovo kėdėje.
Ivona Žiemytė
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą