"Temos - iš gyvenimo. Reikia tik mokėti jas "pagauti"

Jubiliejus

Vasario 23 dieną LNK gyvenimo būdo žurnalas "Nuo... iki..." atšventė dešimtąjį savo gimtadienį.

"Televizijos pasaulyje, kur viskas labai greitai keičiasi, kiekvieną sezoną reikia naujienų bei sensacijų. Todėl dešimt metų išlikti žiūrimiems - labai ilgas laikas", - sakė laidos vedėja žurnalistė Giedrė Talmantienė.

Kokia Jūsų laidos sėkmės priežastis?

Jei nedidelei mūsų komandai reikia rinktis - gerai praleisti laisvą vakarą arba užtrukti, filmuojant ką nors įdomaus, - renkamės antrąjį variantą. Kuriant siužetus su meile, džiaugsmu ir azartu, darbas atsiperka šimteriopai - žmonės renkasi mūsų laidą iš daugelio kitų.

Tiesa, mes turime savo receptą, kaip ieškoti temų ir neatrastų žemių. Reikia tik netingėti, viskuo domėtis, skaityti knygas, vaikščioti į kiną, bendrauti su žmonėmis. Temos ateina iš gyvenimo, reikia tik mokėti jas "pagauti".

Jūsų, Giedre, ginklai - turtinga dvasios civilizacija, aristokratiškas mandagumas ir... nesate įkyriai landi.

Vienas mūsų pašnekovas, mėgstantis dalyti interviu, kartą pasakė: "Jūs žinote, kaip paklausti, niekada neapgaunate pašnekovo žadėdami šnekėti neutralia tema, o vėliau puolantys kamantinėti dalykų, dėl kurių norėtųsi skradžiai žemę prasmegti". Iš tiesų tinkamai suformulavus klausimą, į jį gali sulaukti norimo atsakymo. Tik nereikia pulti. Daugelis pašnekovų pasitiki mūsų laida, žino, kad iš jų nebus pasijuokta, kad jie nebus kvailai parodyti, kad transliuosime tik tai, ką jie iš tikrųjų pasakė. Niekada nelaužėme savo etinių įsitikinimų. Todėl turime tokią reputaciją, kokią užsitarnavome. Ir ja pasinaudojame išskirtinėje situacijoje, kai reikia interviu su ypatingu žmogumi.

Kokią citadelę buvo sunkiausia įveikti?

Sunkiausia prakalbinti tuos žinomus žmones, kuriems yra nutikusi kokia nors nelaimė, gyvenimo lūžis, gėdingas dalykas arba šiaip atsitikimas, smarkiai pakenkęs jų karjerai. Po tokio "perversmo" žmogus nori visa apmąstyti, atvirai kalbėti atsisako. Bet jeigu jis sutinka filmuotis, tada viskas priklauso nuo žurnalisto profesionalumo, kiek laidos herojus atsivers. Būna, jog kartais interviu užsitęsia pusdienį. Jeigu įjungtum kamerą tik susitikęs arba tik prieš išsiskiriant, turėtum du skirtingus interviu.

Skirtingai nuo kitų laidos vedėjų, neužsiimate pašnekovo "psichoterapija" ar auditorijos "pilietinio dorovingumo ugdymu".

Aš manau, kad žurnalistas turi surinkti informaciją ir ją pateikti nepiršdamas savo nuomonės. Žiūrovui įdomus tik žmogus, kurį kalbinu. Ir dar nebūtina įtikti pašnekovui glostant jo savimeilę. Dauguma protingų žmonių nemėgsta pataikavimo ir turi gerą humoro jausmą.

Kokie reportažai Jums labiausiai įsiminė?

Per dešimt metų patirta tiek nuotykių ir prikurta tiek istorijų, kad nežinau, ką išskirti. Na, sykį mes važiavome Italijon pas vieną itin turtingą žmogų, ir, apsilankę jo namuose, supratome, kad jis yra savotiškas mažas karalius, kurio visi klauso. Tie, kurie organizavo mūsų susitikimą, keletą kartų perklausė, ar tikrai neužduosiu klausimų, kurie "karalių" suerzintų. Kadangi nesupratau, kas galėtų jį išprovokuoti, nesukau sau galvos. Italas man pasirodė esąs supratingas žmogus. Vėliau paaiškėjo, kad aš kaip tik uždaviau tuos klausimus, į kuriuos jis nemėgsta atsakinėti. Keisčiausia buvo tai, kad aš pati nepajutau "karaliaus" nepasitenkinimo.

Taigi kartais netikėta būna tai, kad viliesi sutiksiąs itin uždarą, įnoringą asmenybę, o reportažas išeina linksmas, atviras ir nuoširdus.

Kokia laida Jums pačiai brangiausia?

Laida, kai filmavome mažą, sunkiai sergantį berniuką. Susipažinus su jo mama Aušra atrodė, jog istorija įprasta - vieniša motina aukojasi dėl savo vaiko ir daro viską, kad jis išgyventų. Bet vėliau patyriau ir išgyvenau tokius ypatingus jausmus, jog net žiūrėdama jau nufilmuotą medžiagą negalėjau sulaikyti jaudulio. Šią moterį su vaikeliu vėliau pakvietėme ir į mūsų komandos kurtą laidą "Pakeleiviai". Buvo nuostabu, kad toks sunkus ligoniukas taip džiaugiasi gyvenimu.

Tokie dalykai mane sukrečia labiau, nei susitikimas su prakilniausiu ir ekscentriškiausiu grafu.

Ką galėtumėte prikišti savo redaguojamai laidai?

Kartais galima atiduoti duoklę popsui, kurį nesunku padaryti ir kurį žiūrovai suvalgo kaip saldainį. Bet juk kasdien valgyti tortą būtų šleikštu.

Kokių idėjų turite būsimai kūrybos erai?

Iš tikrųjų norisi, kad ši laida gyvuotų. Daug esame dėl to padarę, bet juk reikia gyventi toliau. Kadangi gyvenimas keičiasi, keisis ir laida "Nuo... iki..." - nauji įvykiai, žmonės, šalys, potyriai. Manyčiau, kad darysime tai, ko dar iki šiol nebandėme.

Ivona ŽIEMYTĖ